mensà (lot. mensa – stalas), krikščionių altoriaus viršutinė dalis, prie kurios švenčiamos Mišios. Tai horizontali keturkampė plokštė ant atramų arba erdvinė konstrukcija. Ant mensos per Mišias sudabartinama kryžiaus auka. Ankstyviausias rašytinis šaltinis, minintis mensą, yra 1 Kor 10, 21; mensa vadinama Viešpaties stalu. Vatikano II susirinkimo nutarimuose (1962–65) visas altorius ir mensa dažniausiai vadinama Viešpaties stalu, prie kurio per Mišias susirenka Dievo tauta. Bažnyčios tėvai mensos sąvoką vartojo altoriui nusakyti. Krikščionių persekiojimo laikotarpiu katakombose mensą atstojo kankinio kapo plokštė, todėl iki 21 a. pradžios išliko paprotys mensos viduryje esančioje įduboje ar po mensa laikyti šventųjų (dažniausiai kankinių) relikvijas. Pagal Bažnyčios tradiciją ir simboliką nekilnojamojo altoriaus stalas (mensa) dažniausiai gaminamas iš natūralaus akmens, konsekruojamas. Įvairių kraštų vyskupų konferencijos gali leisti gaminti mensą ir iš kitos tinkamos, meniškai apdorotos medžiagos (marmuro, medžio ar metalo). Priekinė mensos dalis dažniausiai puošiama antepedijumi.
mensa (priekinę dalį dengia antepedijus)
2245