menševzmas (rus. menševik – mažumietis), Rusijos socialdemokratijos kryptis. Atsirado po Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos II suvažiavimo (1903 07–08), kuriame V. Lenino šalininkai pasiskelbė partijos dauguma ir pasivadino bolševikais (rusų kalba bolše – daugiau), o savo oponentus, vadovaujamus L. Martovo, pavadino menševikais (menše – mažiau).
Pažiūros
Menševizmo šalininkai buvo nuosaikesnių pažiūrų, nepritarė griežtam partijos organizacinės struktūros centralizmui ir išskirtiniam jos Centro komiteto vaidmeniui. Vėliau tarp menševikų ir bolševikų išryškėjo ne tik organizacinių pažiūrų, bet ir ideologinių skirtumų – menševikai iš esmės pritarė evoliuciniam socializmui. Per 1905–07 revoliuciją menševikai manė, kad proletariatas turi veikti išvien su liberaliąja buržuazija, kuri galėtų garantuoti gamybinių jėgų plėtotę ir taip sudarytų sąlygas proletariatui stiprėti (ir sudaryti socializmui kurti būtiną gyventojų daugumą). Revoliucijai nugalėjus socialdemokratai, menševikų nuomone, neturėtų įeiti į vyriausybę – socialistiniams pertvarkymams Rusija dar nesubrendusi, – bet likti opozicijoje ir spausti liberalus.
Kryptys
Po 1905–07 revoliucijos pralaimėjimo tarp menševikų išsiskyrė vadinamieji likvidatoriai (Aleksandras Potresovas, P. Akselrodas ir kiti), kurie siekė panaikinti pogrindinę partiją ir veikti legaliais parlamentiniais metodais, centristai (L. Martovas ir kiti), kurie manė, kad nauja revoliucija galima, bet pirmenybę teikė parlamentinei veiklai, ir vadinamieji partiečiai (G. Plechanovas ir kiti), kurie siekė išsaugoti nelegalias struktūras ir rengtis naujai revoliucijai.
Menševikų partijos veikla
Nuo 1912 menševizmo šalininkai sudarė atskirą partiją (oficialiai ji vadinosi Rusijos socialdemokratų darbininkų partija). I pasaulinį karą dalis menševikų teisino kaip gynybinį ir prisidėjo prie Rusijos gynybos organizavimo. Po 1917 Vasario revolucijos menševikai kartu su eserais palaikė Laikinąją vyriausybę, į jos sudėtį 1917 05 įėjo du jų atstovai. Spalio perversmui (1917) menševikai, tuo metu vyravę darbininkų ir kareivių tarybose, kategoriškai nepritarė – matė, kad Rusija socializmui vis dar nesubrendusi (socialistiniai pertvarkymai čia galimi tik revoliucijai nugalėjus Vakarų Europoje). Jie tikėjosi, kad bolševikai, suvokę savo socialistinio eksperimento pasmerktumą, jo atsisakys ir bendradarbiaus su kitomis partijomis. Todėl per Rusijos pilietinį karą (1917–23) dauguma menševikų su bolševikais nekovojo. 1921 (po Kronštadto sukilimo) jų partija buvo uždrausta. Dauguma menševikų veikėjų išvyko į užsienį ir veikė emigracijoje (leido žurnalus Socialističeskij vestnik, Zarja), dalis bandė veikti SSRS: per 1931 03 vykusį Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos centro komiteto Sąjunginio biuro narių (14 žmonių) teismą kaltinamieji, kuriems buvo pareikšti išgalvoti kaltinimai šnipinėjimu ir sabotažu, buvo nuteisti kalėti. Beveik visi menševikų veikėjai žuvo per 1935–39 Didįjį valymą.
-menševikai