mentalizacija
mentalizãcija (lot. mentalis – protinis), gebėjimas suvokti savo ir kitų žmonių proto būklę remiantis akivaizdžiu elgesiu. Pasak vengrų ir Didžiosios Britanijos psichologo P. Fonagy, mentalizacija yra vaizduotės forma, leidžianti suvokti ir interpretuoti žmogaus elgesį pagal jo sąmoningą proto būklę (pavyzdžiui, poreikius, troškimus, jausmus, įsitikinimus, tikslus, ketinimus, paskatas ir kita). Mentalizacija lemia žmogaus saviugdą, įpročius, prisirišimą prie tam tikrų žmonių ar aplinkybių. P. Fonagy nuomone, individai, kuriems visiškai nebūdingas prisirišimas (pavyzdžiui, dėl fizinio, psichologinio ar seksualinio išnaudojimo), gali patirti protinių gebėjimų raidos nesklandumų. Prisirišimas iš dalies lemia žmogaus gebėjimą mentalizuoti. Individai, kurie vaikystėje buvo prisirišę prie juos globojančių žmonių, sugeba geriau suvokti savo ir kitų mintis, apsisaugoti nuo psichosocialinių problemų.
Mentalizacijos koncepcija psichoanalitinėje literatūroje atsirado 20 amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje, išplito 20 amžiaus 10 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje, kai psichologai ir psichiatrai S. Baronas‑Cohenas, Chr. Frithas ir kiti ją pritaikė autizmo ir šizofrenijos tyrimuose. P. Fonagy ir Didžiosios Britanijos psichiatras A. Batemanas pritaikė mentalizaciją plėtodami psichopatologiją. Jie kaip psichodinaminės psichoterapijos formą sukūrė vadinamąjį mentalizacinį gydymą, skirtą žmonėms, sergantiems asmenybės sutrikimais. Gydymo metu skatinama mentalizacija, ugdanti ligonio afekto valdymą ir tarpasmeninius santykius.