L. Ivinskio sudarytas Kalendorius ukiszkasis ant metu nuog uzgimimo Vieszpaties 1878 (1877; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
mnvardžiai, kalendorinio laiko tarpo mėnesio pavadinimai. Daugumos Europos kalbų mėnvardžiai yra lotynų kilmės. Lietuviškieji mėnvardžiai susiję su augmenija (birželis, liepa), gyvūnais (balandis, gegužė, kovas), gamtos reiškiniais (gruodis, lapkritis, sausis, vasaris) ir žemės ūkio darbais (rugpjūtis, rugsėjis, spalis). Seniau buvo paplitę daug vietinių mėnesių pavadinimų. Jų daryba dažniausiai būdvardinė, daugelis mėnvardžių buvo vyriškosios giminės. Vienas mėnuo dažnai turėjo kelis pavadinimus, o vienas mėnvardis dažnai reiškė ne vieną, bet kelis dabartinius mėnesius (pvz., sausis dar reiškė dabartinį gruodį, vasaris – sausį, kovas – vasarį, balandis – ir kovą, gegužę, net birželį, birželis – dalį balandžio, gegužės, birželio, lapkritis – spalį, gruodis – lapkritį). Įvairiose vietovėse skyrėsi mėnesių laiko ribos, jos buvo siejamos su žemės ūkio darbų laiku, kuris priklausė nuo tų metų orų.
Lietuvių gyvenamo arealo pakraščiuose plačiai vartoti mėnvardžių skoliniai iš lenkų kalbos (pvz., kvietnius, mojus, morčius, stičnius ir kiti). Daugumos mėnvardžių dabartinė vartosena nusistovėjo 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje. Daugelis mėnvardžių pirmą kartą užfiksuota M. Mažvydo, J. Bretkūno, K. Sirvydo, F. Pretorijaus, T. Lepnerio, P. Ruigio, K. G. Milkaus ir kitų 16–18 a. autorių raštuose.
1
L: P. Skardžius Mėnesių pavadinimai lietuvių kalboje / Archivum Philologicum t. 1 Kaunas 1930.