menzūrà (lot. mensura – matas), menzūrinėje notacijoje (gyvavo apie 1250–1600) – natų trukmių santykis, pagrindinės vertės dalijimo į lygias dalis būdas. 13 a. pagrindinės trukmės vienetu laikyta longa, 14 a. – brevis. Nuo 14 a. ritminės vertės galėjo būti skaidomos dvejopai: į 3 dalis, t. y. tobulai (lotyniškai perfectum), arba didžiąja menzūra (lotyniškai major) ir į 2 dalis, t. y. netobulai (lotyniškai imperfectum), arba mažąja menzūra (lotyniškai minor). Didžiausias trukmių tarpusavio santykis (maxima : longa, longa : brevis) vadintas (maxi) modus, vidutinių trukmių (longa : brevis, vėliau brevis : semibrevis) – tempus, mažųjų (brevis : semibrevis, vėliau semibrevis : minima) – prolatio.
Buvo 4 pagrindinės menzūros: tempus perfectum prolatio major (dabar 9/4, 9/8 metrai); tempus perfectum prolatio minor (dabar 3/4, 3/8); tempus imperfectum prolatio major (dabar 6/8, 6/4); tempus imperfectum prolatio minor (dabar 2/4, 4/4).
1571