meòtai (gr. Maiōtai, lot. Maeotae), senovės gentys, 1 tūkstantmetyje pr. Kr. gyvenusios Azovo jūros rytų ir pietryčių pakrantėje bei Kubanės vidurupio baseine.
Minimi Herodoto. Strabonas prie meotų priskyrė sindus, dandarijus, doschus ir kitus. Antikos rašytojai Azovo jūrą vadino Palus Maeotis – Meotų ežeru, o teritoriją tarp Juodosios ir Azovo jūrų – Meotida.
Meotai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba. Kalba, manoma, buvo giminingi iranėnams (skitams ir sarmatams) arba dabartiniams adygams. 4–3 a. pr. Kr. dauguma meotų tapo pavaldūs Bosporo karalystei.
-Meotida; -Meotų ežeras