meritokrãtija (lot. meritus – nusipelnęs + gr. kratos – valdžia), valstybės valdymo forma; visuomenės elito kooptavimo (parinkimo) tvarka, kai asmens vietą valdžioje ar socialinėje hierarchijoje nulemia gabumai ir laimėjimai. Grindžiama nuopelnų sistema. Ji nereiškia socialinės įvairovės išnykimo, nes galioja prigimtinės nelygybės (gabumų skirtumų) principas. Nedingsta ir socialiniai bei politiniai konfliktai, bet jie dažniausiai atspindi žinojimo ir nekompetencijos prieštaravimus. Būdingiausiomis meritokratijos institucijomis laikomi universitetai, mokslinių tyrimų įstaigos ir centrai. Terminą pirmasis pavartojo Didžiosios Britanijos sociologas Michaelis Dunlopas Youngas veikale Meritokratijos iškilimas, 1870–2033: Mūsų socialinės revoliucijos naujasis elitas (The Rise of Meritocracy, 1870–2033: The New Elite of Our Social Revolution 1958). Autorius teigė, kad ateityje vis labiau populiarės būdas užimti tam tikrą vietą visuomenėje pagal asmens intelektą ir pastangas. Meritokratijos šalininkų nuomone, tokia valdymo forma yra geresnė už kitas, nes išnyksta rasinė, turtinė, lytinė ir kita diskriminacija. Meritokratijos priešininkai kritikuoja šią valdymo formą dėl kylančios grėsmės iškilti siaurai meritokratinei klasei, kuri monopolizuotų valdžią. Praktiškai absoliučios formos nepasitaiko, išskyrus 5–18 amžiuje Venecijos respubliką, 19 amžiuje Suomiją ir Singapūrą (nuo 1965).
Meritokratija skiriasi nuo plutokratijos (kai padėtį visuomenėje nulemia turtas), kleptokratijos (kai elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos) ar technokratijos (kai valdo specialistai ir ekspertai).