merkantilzmas (pranc. mercantilisme < it. mercante – pirklys), ankstyvojo kapitalizmo ekonominės minties mokykla, vyravusi Vakarų Europos ekonomikos moksle 15 a. pabaigoje–18 a. viduryje.
Merkantilizmo atstovai tyrinėjo ekonomiką kaip savarankiškai funkcionuojančią sistemą. Dauguma autorių, šiuo laikotarpiu rašiusių ekonominiais klausimais, buvo praktikai (prekybininkai, valstybės tarnautojai) ir rėmėsi savo veiklos patirtimi. Merkantilizmo šalininkai pabrėžė mainų ir prekybos svarbą rinkos ūkio plėtrai, valstybės turtą siejo su jos turimomis aukso ir sidabro atsargomis, tautos gerovę siekė didinti aktyviomis valstybinio ekonomikos reguliavimo administracinėmis priemonėmis.
Skiriamas ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmo raidos etapai. Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas, vadinamasis piniginio balanso merkantilizmas; 15 a. 7 dešimtmetis–16 a. vidurys) rėmėsi piniginio balanso teorija, kuri teigė, kad šalies tauriųjų metalų atsargoms didinti būtina garantuoti nuolatines jų įplaukas iš užsienio prekybos, pigiau pirkti importuojamas ir brangiau parduoti eksportuojamas prekes. Atstovai: Didžiojoje Britanijoje – Williamas Staffordas, Italijoje – Gasparo Scaruffi. Ankstyvieji merkantilistai siūlė mažinti nacionalinės valiutos vertę ir aukso kiekį monetose. Jie klaidingai manė, kad nuvertėjus pinigams užsieniečiams bus galima parduoti daugiau prekių, todėl plėsis užsienio prekyba. Pinigų esmei paaiškinti buvo sukurta metalistinė pinigų teorija, pagal kurią pinigų vertė susieta su natūraliomis aukso ir sidabro savybėmis. Vėlyvasis merkantilizmas, arba manufaktūrizmas (16 a. antra pusė–18 a.), akcentavo būtinybę didinti šalies tauriųjų metalų atsargas ne administracinėmis, bet ekonominėmis priemonėmis. Žymiausi atstovai: Didžiojoje Britanijoje – J. Law, T. Munas, W. Petty, Italijoje – Antonio Serra, Prancūzijoje – Antoine de Montchrestienas, J.‑B. Colbert’as. Vokietijos kunigaikštystėse, kuriose vyravo uždaras feodalinis ūkis, įsigalėjo specifinė vėlyvojo merkantilizmo atmaina – kameralistika, šalies ūkio valdymo svarbiausiu tikslu skelbianti valstybės iždo pajamų didinimą apmokestinant pramonę ir prekybą. Vėlyvojo merkantilizmo pagrindinis principas – aktyvus prekybos balansas. Grynąjį valstybės turtą (tauriųjų metalų kiekį) gali didinti tik užsienio prekyba, nes pinigų cirkuliacija šalies viduje tik perkelia juos iš vienų rankų į kitas. Eksportuojamų prekių vertė turi būti didesnė už importuojamų, valstybė turi skatinti eksportą (ypač pramonės gaminių, prabangos prekių, nes jų kainos didesnės nei žaliavų), apriboti importą muitais ir kitais prekybos barjerais. Šalyje būtina plėtoti į eksportą orientuotą gamybą, t. p. tas pramonės ir žemės ūkio šakas, kurių plėtra leistų atsisakyti importo (pvz., kanapių, linų, tabako auginimą).
Merkantilizmo atstovų nuomone, prekyba ir apskritai ekonominė veikla yra žaidimas su nuline rezultatų suma, kur viena pusė laimi, o kita pralaimi. Neįmanoma pagerinti viso pasaulio ekonominės gerovės, todėl būtina didinti iš užsienio prekybos valstybės gaunamą naudą, kad ir kitų šalių sąskaita. Valstybės ekonominiams interesams apsaugoti reikalinga stipri absoliutinė monarchija, galinga kariuomenė ir laivynas, dideli mokesčiai. Valstybės ekonominę galią lemia 2 tarpusavyje susiję veiksniai: gyventojų skaičius ir turtas. Gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos pasiūlos didėjimas leidžia palaikyti žemą darbo užmokesčio lygį, kuris naudingas pramonės plėtrai ir padidina gaminamų prekių konkurencingumą, todėl valstybė turi skatinti gimstamumą ir imigraciją. Merkantilizmo šalininkai pripažino, kad pinigai yra ne tik kaupimo priemonė, bet ir kapitalas, kuris turi duoti pelną, todėl juos būtina leisti į apyvartą, o ne kaupti. T. Munas teigė, kad didėjant pinigų kiekiui apyvartoje didėja ir prekių kainos. Ši mintis tapo kiekybinės pinigų teorijos pagrindu. Merkantilistai pirmieji pavartojo ekonomikos teorijoje kapitalo, prekybos balanso terminus, patį ekonomikos mokslą pavadino politine ekonomija (A. de Montchrestienas, 1615).
Merkantilizmo doktriną kritikavo fiziokratai ir A. Smithas, nes jos praktinis realizavimas taikant prekybai protekcionistines priemones teikia naudą gamintojams vartotojų sąskaita ir mažina ekonominės sistemos efektyvumą, aktyvus prekybos balansas mažina materialių gėrybių kiekį šalyje ir jų vartojimo galimybes.
18 a. plėtojantis kapitalizmui ir pereinant prie laisvosios rinkos principais paremtų ekonominių santykių merkantilizmą pakeitė klasikinė politinė ekonomija.
2708