Merkurijus (Mariner 10 nuotrauka)
Merkùrijus, artimiausia Saulei planeta. Vidutinis nuotolis nuo Saulės 57,91 mln. km (afelyje 69,82, perihelyje 46,00 mln. km). Orbitos ekscentricitetas 0,2056, posvyris į Žemės orbitos plokštumą 7,00°. Vidutinis orbitinis greitis 47,87 km/s, Saulę apskrieja per 87,969 paras. Merkurijus apvalus, skersmuo 4879,4 km (0,383 Žemės pusiaujinio skersmens). Sukimosi ašis statmena (89,99°) orbitos plokštumai. Apie ašį Merkurijus apsisuka per 58,6462 d, saulinė para trunka 175,942 Žemės paras (ilgiausia Saulės sistemoje). Merkurijaus masė 0,3302·1024 kg (0,0553 Žemės masės), vidutinis tankis 5427 kg/m3, laisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus 3,70 m/s2. Merkurijaus paviršius panašus į Mėnulio – daugybė smūginių kraterių, didžiausios įdubos, vadinamos Kaitros jūra, skersmuo – 1500 km.
Reljefui savitumo teikia iki 500 km ilgio ir iki 3 km aukščio statūs skardžiai (manoma, atsirado planetai vėstant ir traukiantis). Prieš apie 3,8 mlrd. metų susiformavusį paviršių dengia smulki sutrupintų uolienų medžiaga, geometrinis albedas 0,11. Perihelyje ties pusiauju paviršius dieną įkaista iki 700 K, naktį atvėsta iki 100 K (didžiausia paros temperatūros kaita Saulės sistemoje). Merkurijaus atmosfera labai reta – bendra jos masė mažiau kaip 1000 kg, slėgis paviršiuje apie 10–10 Pa (iš esmės vakuumas). Ją sudaro deguonis (42 %), natris (29 %), vandenilis (22 %), helis (6 %) ir kiti elementai. Merkurijaus dipolinis magnetinis laukas apie 100 kartų silpnesnis negu Žemės (magnetinio srauto tankis apie 3·10–7T), jo ašis pasvirusi į sukimosi ašį 11° kampu. Kilmė neaiški. Pagal teorinį Merkurijaus modelį jį turėtų sudaryti 1800–1900 km spindulio geležinis branduolys (galbūt vietomis išsilydęs) ir virš jo esantis kietas 500–600 km storio silikatinis sluoksnis (mantija ir pluta). Palydovų Merkurijus neturi. Jo regimasis kampinis skersmuo būna nuo 4,5″ iki 13,0″, ryškis didžiausio spindesio (priklauso nuo nuotolio ir fazės) metu –1,9. Merkurijus danguje visada yra arti Saulės (mažesnis kaip 28°), jį sunku stebėti iš Žemės. Didžioji dalis duomenų apie Merkurijų gauta iš erdvėlaivio Mariner 10 (1974–75). Pagal radiolokacinius tyrimus sprendžiama, kad ties Merkurijaus ašigaliais kraterių, visada esančių šešėlyje, dugne gali būti vandens ledo. Dėl kitų planetų traukos poveikio Merkurijaus orbita turi lėtai suktis. 19 a. nustatyta, kad perihelis per šimtmetį pasislenka 575″. I. Newtono gravitacijos teorijos požiūriu tai 43″ per daug. Šį faktą paaiškino A. Einsteino bendroji reliatyvumo teorija. 2008 Jungtinių Amerikos Valstijų erdvėlaivis Messenger du kartus praskriejo pro Merkurijų, o 2011 tapo planetos palydovu. Messenger fotografavo Merkurijaus paviršių, tyrė reljefą, grunto sudėtį, magnetinį lauką. Iš gautų duomenų buvo sudaromi Merkurijaus paviršiaus žemėlapiai. 2015 04 30 Messenger išnaudojo visą savo kurą ir nukrito planetos paviršiuje.
906