Mèrsija (Mercia), viena Anglijos anglosaksų karalysčių. Svarbiausi karalių rezidencijos centrai – Reptonas ir Tamworthas. Vyskupijos centras – Lichfieldas.
Pirmąkart minima 6 a., apėmė dabartines Stafordšyro, Lesteršyro, Derbišyro, Notingamšyro grafystes ir Vorikšyro grafystės šiaurinę dalį, vėliau didėjo. 7–9 a. Mersija vyravo tarp anglosaksų karalysčių; jos gyventojai buvo anglai. Pirmasis žinomas karalius Penda (mirė 655), buvo pagonis, jis pajungė beveik visą Pietų Angliją.
Didžiausią galybę Mersija pasiekė Etelbaldo (valdė 716–757) ir Ofos (valdė 757–796) valdymo laikais, kai ji tęsėsi nuo Humberio upės žiočių šiaurėje iki Lamanšo sąsiaurio pietuose. Sasekso, Rytų Anglijos, Esekso, kurį laiką ir Kento karaliai buvo pripažinę save Mersijos vasalais. Ofa palaikė gerus santykius su frankų imperatoriumi Karoliu Didžiuoju ir popiežiumi Hadrijonu I, kaldino monetas, kurios tapo vėlesnių Anglijos pinigų pavyzdžiu. Mirus Ofai 9 a. Mersija pamažu smuko dėl danų įsiveržimų šiaurėje ir Vesekso stiprėjimo pietryčiuose. 10 a. Mersija pripažino Vesekso karaliaus Atelstano viršenybę, t. y. tapo suvienytos Anglijos dalimi; ją valdė erlas.