Merton Howard Miller

Miller Merton Howard (Mertonas Hovardas Mleris) 1923 05 16Bostonas (Masačusetso valstija) 2000 06 03Čikaga, Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas. Daktaras (1952).

Išsilavinimas ir darbinė veikla

1943 baigė Harvardo universitetą, 1952 – Baltimorės Johnso Hopkinso universitetą. Per Antrąjį pasaulinį karą dirbo ekonomistu Jungtinių Amerikos Valstijų finansų ministerijoje, Federalinės rezervų sistemos valdyboje. 1952–1953 dėstė Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje, 1953–1961 Pittsburgho Carnegie technologijos institute (dabartinis Carnegie-Mellono universitetas), 1961–1966 ir 1967–1993 Čikagos universiteto Aukštojoje verslo mokykloje, 1966–1967 Leuveno katalikiškajame universitete; profesorius (1961). 1976 Jungtinių Amerikos Valstijų finansų asociacijos prezidentas. 1983–1985 Čikagos prekybos rūmų, 1990–2000 Čikagos komercinės biržos visuomeninis direktorius.

Merton Howard Miller

Mokslinė veikla

Mokslinių tyrimų pagrindinė sritis – korporacijų finansai. 1958–1966 kartu su F. Modigliani sukūrė dvi invariantiškumo (vadinamąsias Modigliani-Millerio) teoremas, paaiškinančias įmonės pagrindinio kapitalo struktūros ir dividendų politikos ryšį su įmonės rinkos verte ir kapitalo sąnaudomis. Teigė, kad įmonės vertę nulemia ne jos pagrindinio kapitalo struktūra (įsipareigojimų akcininkams ir kreditoriams santykis), bet investavimo sprendimai ir pajamos, todėl akcininkų interesai geriausiai tenkinami maksimizuojant įmonės akcijų rinkos vertę.

Knygos

Svarbiausi veikalai: Finansų teorija (The Theory of Finance, su E. F. Fama, 1972), Makroekonomika: neoklasikinis įvadas (Macroeconomics: A Neoclassical Introduction, su Charlesʼu Uptonu, 1974), Taikomosios kainų teorijos apybraižos (Essays in Applied Price Theory, su R. H. Coase’u ir Reubenu Kesseliu, 1980), Finansinės inovacijos ir rinkos nepastovumas (Financial Innovations and Market Volatility), Mertonas Mileris apie išvestines finansines priemones (Merton Miller on Derivatives, abu 1991).

Apdovanojimai

Nobelio ekonomikos premija (1990, su H. M. Markowitzu ir W. F. Sharpe’u).