mesianzmas, religiniai judėjimai, kurių pagrindas – tikėjimas charizmine asmenybe, sugebėsiančia pataisyti pasaulį (mesijas). Tikima arba jau pasirodžiusiu mesiju, arba jam atstovaujančiu pranašu ar pasiuntiniu. Dažniausiai mesijo atstovas pats tampa mesiju (bahaizmas). Mesianizmas remiasi tuo, kad mesianistinių judėjimų šalininkai jaučiasi asmeniškai artimi savo gelbėtojui (mesijui). Šiitinę islamo atšaką, kuriai būdingas tikėjimas pasislėpusiu Mahdi, t. p. galima laikyti mesianistiniu judėjimu; kai 680 Kerbeloje sunitai nužudė Ali sūnų ir Mahometo anūką imamą Chuseiną ibn Ali, atsirado imamo, kaip neklystančios asmenybės, pasižyminčios antžmogiška išmintimi, samprata. Mesianizmas gali peraugti net į dinastiją ar ištisą visuomenės sluoksnį.
Svarbiausias yra žydų mesianizmas, padaręs didelę įtaką visai pasaulinei istorijai, kultūrai, krikščionybei ir islamui. Žydų mesianizmas yra įvairių formų ir turi skirtingų elementų, bet vieningai tikima, kad prieš pasirodant mesijui bus skausmingi ir permainingi laikai; dažnai sunkiais žydų tautai laikotarpiais (per kryžiuočių siautėjimus, B. Chmelnyckio žudynes, pogromus) mesianizmas ypač sustiprėdavo.
Stiprėjant romėnų valdžiai, Palestinoje išryškėjo dvasinis ir politinis mesianizmo aspektas, tuo laikotarpiu iškilo daug mesianistinių lyderių ir susiformavo nauji mesianistiniai siekiai. Vienas jų – Jėzus iš Nazareto, iš kurio mokymo vėliau išaugo pasaulinė religija – krikščionybė. Jai susiformavus, judėjiškieji mesianizmo elementai pasklido po visą pasaulį. 2 a. Bar Kochba (rabinas Akiba ben Josefas jį pavadino mesiju karaliumi) vadovavo pasipriešinimo prieš romėnus sukilimui. 7 a. įsigalėjus musulmonų kalifatui, žydų mesianistiniai judėjimai ėmė atgyti. Viduriniais amžiais kryžiaus žygiai nulėmė mesijinės literatūros formavimąsi. 12 a. mesianistiniai lūkesčiai sustiprėjo Bagdade ir Fese – čia žydų mokslininkas Mozė al Dari (jį vertino ir Maimonidas) skelbė apie mesijo pasirodymą. 13 a. pabaigoje susiformavus kabalistiniam judėjimui sustiprėjo kabalistinis mesianizmas. Kabalistas A. ben Samuelis Abulafija skelbėsi mesijo pirmtaku. Ypač ryškios mesianistinės viltys puoselėtos Cfate (dabar Izraelis) kabalistiniuose Lurijos Isaaco ben Solomono ir Chaimo ben Josefo Vitalio vadovaujamuose rateliuose. 15 a. mesianizmas rėmėsi religine tradicija apie dešimtį dingusių Izraelio genčių, pasak kurios, išvarius asirus, dingo dešimt Izraelio genčių, iš kurių vėliau save ėmė kildinti įvairios tautos ir gentys. 16 a. daugelis žydų mesianistines viltis siejo su M. Liuteriu ir tikėjo, kad jis išgrįs kelią mesijui pamažu atpratindamas krikščionis nuo, jų nuomone, stabmeldiškų papročių ir tikėjimų. 17 a. Lenkijoje po žydų pogromų iškilo populiarus mesianistinis judėjimas, vadovaujamas Š. Cvi, kuris skelbėsi esąs mesijas. 18 a. Lenkijoje kilo judėjimas, vadinamas frankizmu. Jo pradininkas buvo Podolėje gimęs J. Frankas (1726–91). Frankizmas pasižymėjo nihilizmu, buvo būdingas palaidas gyvenimo būdas, o mesianistinės viltys nebuvo siejamos su Izraelio žeme. Haskalos periodo judaizmas ir reformistinė judaizmo atšaka racionalų monoteizmą laikė tam tikra kolektyvine mesianistine misija. Sionizmas gerokai sekuliarizavo mesianizmą. Sionistinės partijos Mizrachi ir Ha‑Poel ha‑Mizrachi Izraelio valstybę laiko išgelbėjimo pradžia, taip atgaivindamos politinį mesianizmą.
Žydų istorijoje buvo laikotarpių, kai ypač laukta mesijo, bet ryškesni mesianistiniai judėjimai nesusiformavo. Viduriniais amžiais karaitai (judaizmo šalininkai, nepripažįstantys rabinistinio judaizmo) pabrėžė, kad gyvena tremtyje, bet žinomas tik vienas jų mesianistinis judėjimas. Chasidei Aškenaz (12–13 a.) grupės įkūrėjas rabinas Juda ypač laukė mesijo, bet įspėjo, kad jei kas skelbtų jo pasirodymą, tokį reikėtų laikyti susijusį su raganavimu. 13 a. kilę mistiniai ir asketiniai judaizmo judėjimai buvo dar radikalesni. Mistikas Nachmanidas tvirtino tikintis mesiju, bet pabrėžė, kad tai nėra jo kaip žydo tikėjimo pagrindas.
Šiuolaikinių mesianistinių judėjimų – Susivienijimo judėjimas (S. M. Moono šalininkai), Paskutinio Testamento bažnyčia (visarionininkai; naujojo apreiškimo ir mesianistinė grupė), rytietiškos kilmės Ošo judėjimas, Sathya sai Babos judėjimas – lyderiai save laiko mesijais. Būdinga neaiškiai apibrėžta Dievo samprata, laisvai ir savavališkai kuriama dokrina, siekiama sujungti visas religines tradicijas ir sukurti naują religiją, vadovaujamą naujo mesijo ir įgyvendinti Dievo karalystę žemėje.
2182