metaekonòmika (meta… + ekonomika), sisteminė metateorijos dalis, kurianti ir apibendrinanti ekonomikos mokslų ir su jais susijusių tyrimų metodologines nuostatas.
Metaekonomikos samprata
Metaekonomika daugiausia remiasi į globalizacijos ir intelektinių išteklių ekonomikos vertinimą orientuotais esamų ir hipotetinių ekonominių konstruktų (loginių darinių) apibendrinimais. Metaekonomika pagrindžia bendruosius ir specifinius ekonomikos mokslų principus ir kriterijus, nustato jų ir ekonominės veiklos vertybinių orientacijų subordinacijos logiką, skirtumus nuo kitų socialinių mokslų, sąsajas su vadyba, sociologija, politologija, psichologija, demografija ir kita. Metaekonomika konceptualizuoja (paverčia nusistovėjusiomis sąvokomis) bendrąsias pažintines ir ontologines nuostatas ekonominės veiklos ir jos tyrimų santykiu, t. p. apimdama nematerialių veiklos rezultatų, dinaminės ekonominės pusiausvyros, vadinamųjų asimetrinių efektų (pvz., infliacijos ir defliacijos, pajamų didėjimo ir mažėjimo asimetrinis poveikis vartojimo stereotipams), vertybines ir naudingumo interpretacijas. Metaekonomika sudaro prielaidas neutralizuoti socialinių interesų ir ideologinių nuostatų įtaką ekonominių tyrimų ir ekonomikos teorinei interpretacijai (institucinių ir mikroekonominių sprendimų sąveika), susieti loginį ir chronologinį, genetinį ir normatyvinį aspektus. Metaekonomika padeda tobulinti socialinių mokslų klasifikatorius, pagrįsti ekonominių tyrimų taksonominę ir sisteminę struktūrizaciją.
Metaekonomikos sampratos raida
Metaekonomikos sąvoką 1936 pirmasis pavartojo Austrų mokyklos atstovas matematikas K. Mengeris (ekonomisto C. Mengerio sūnus), plėtodamas M. E. L. Walraso bendrosios ekonominės pusiausvyros aksiomatiką. Vėliau metaekonomikos samprata evoliucionavo skirtingomis kryptimis. Vieni mokslininkai metaekonomiką tapatina su megaekonomikos (globaliosios ekonomikos) samprata (pvz., M. A. Clarkas; Didžioji Britanija), globaliosios makroekonomikos teorija (daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų teoretikai), kiti metaekonomikai priskiria už ekonomikos ribų esančių interesų sinergetinės (sąveikaujančios) motyvacijos – ekologinės, etinės – sampratą (G. D. Lynne’as ir kiti; Jungtinės Amerikos Valstijos) ir net veiklos holistinę motyvaciją (E. F. Schumacheris; Jungtinės Amerikos Valstijos). Kartais metaekonomika aiškinama kaip ekonomikos epistemologijos abstrakčioji problematika (P. G. Kleinas; Jungtinės Amerikos Valstijos) ar ekonomikos teorijos filosofiniai pagrindai (P. K. Crosseris; Jungtinės Amerikos Valstijos), kai kurie autoriai pastaruoju atveju dar vartoja ir kitus terminus, pvz., ekonofizikos (F. Schweitzeris; Vokietija) ar metanomikos (R. Bloomfieldas; Didžioji Britanija). Madride veikia tarptautinis Metaekonomikos tyrimų centras (Metaeconomics Research Center), įvairiuose pasaulio universitetuose skaitomi metaekonomikos paskaitų kursai.
Metaekonomika Lietuvoje
Lietuvoje metaekonomikos nuostatas ekonominės veiklos socialinių preferencijų ir intelektinės ekonomikos paradigmų požiūriu plėtojo A. Buračas, ekonominių sistemų organizacijos aspektais – Z. Lydeka.
L: P. K. Crosser Prolegomena to All Future Metaeconomics Formation and Deformation of Economic Thought Saint Louis 1974; C. Menger Selected Paper in Logic and Foundations, Didactics, Economics Vienna 1979; A. Buračas Metaeconomic Institutionalization of Conceptual Criteria of Social Development Delhi 1986; Č. Ocić Metaekonomika kvareži Beograd 1997; A. Buračas Metaekonomikos paradigma: jos esmė ir prasmė / Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 2004 nr. 29.
2638