metaètika (meta… + etika), etikos kryptis, nagrinėjanti dorovinių teiginių reikšmę, dorovinę argumentaciją, dorovinio diskurso ontologinį ir epistemologinį statusą. Susiklostė 20 a. pirmoje pusėje analitinės filosofijos atstovams metateorinėmis priemonėmis ėmus nagrinėti etikos problematiką. Skiriama kognityvistinė ir antikognityvistinė metaetika. Kognityvistai dorovinius vertinimus laiko teiginiais, kurie turi teisingumo reikšmę (yra teisingi arba klaidingi); antikognityvistai tai neigia. Natūralistinis kognityvizmas vertinimo predikatus laiko apibrėžiamais deskriptyviniais terminais, antinatūralistinis kognityvizmas – neapibrėžiamais. Pagal tai, kokiais deskriptyviniais predikatais apibrėžiami vertinimo predikatai, skiriamas psichologinis (x yra savaime geras reiškia x yra malonus), sociologinis (x yra savaime geras reiškia x pritaria dauguma visuomenės narių), teologinis (x yra privalomas reiškia daryti x liepia Dievas) ir kitoks natūralistinis kognityvizmas. Antinatūralistai (G. E. Moore’as ir kiti) teigia, kad, be fizinių savybių, pasaulio objektai turi ypatingas vertybines savybes, kurios suvokiamos ypatinga vertybine patirtimi. Be empirinių faktų, egzistuoja ir vertybiniai faktai. Grynuosius vertinimo predikatus laikyti apibrėžiamais deskriptyviniais terminais yra vadinamoji natūralistinė klaida.
Antikognityvistinę metaetiką sudaro emotyvizmas ir preskriptyvizmas. Emotyvistai (A. J. Ayeris, Ch. L. Stevensonas ir kiti) teigia, kad grynieji vertinimo predikatai yra tokios pat rūšies išraiškos kaip ir jaustukai – išreiškia kalbančiojo jausmus, emocines reakcijas tam tikrų empirinių faktų atžvilgiu. Kalbėtojas siekia paveikti kitų asmenų emocines nuostatas (Jono poelgis x yra amoralus reiškia Bjaurėkimės Jono poelgiu x!). Dorovinė intuicija yra visuma teigiamų ir neigiamų emocijų, kurias jaučiame žmonių, veiksmų ar daiktų atžvilgiu. Racionali diskusija dėl vertybių galima tik tiek, kiek ji susijusi su vertinamojo dalyko empirinėmis savybėmis. Preskriptyvizmo (R. M. Hare’as, S. Hampshire’as, S. E. Toulminas ir kiti) požiūriu, vertinimo sakiniai yra komandos arba imperatyvai. Doroviniai imperatyvai nuo nedorovinių skiriasi savo universalumu: išsakydami dorovinį vertinimą teigiame, kad jis galioja ir visiems atvejams, panašiems į tą, kurį vertiname (Jono poelgis x yra amoralus reiškia būdami situacijoje, kuri visais esminiais bruožais panaši į tą, kurioje buvo Jonas, nedarykime x tipo poelgių!). Pasak preskriptyvistų, egzistuoja ypatinga, teorinei logikai netapati, praktinės argumentacijos logika.
20 a. antros pusės metaetikoje siekiama nagrinėti konkrečias dorovės problemas, vyrauja kognityvistinės tendencijos. Klostosi vadinamojo naujojo natūralizmo (G. E. M. Anscombe, Ph. Foot, R. Hancockas, M. G. Singeris, G. J. Warnockas ir kiti) kryptis, teigianti, kad etikos objektas yra ne tik kategorijos, bet ir žmonių poveikis pasauliui, tarpusavio santykiai, požiūris į savo padėtį ir gyvenimą. Faktiniai teiginiai lemia vertybinius teiginius. Nagrinėjamas dorovės teiginių platesnis kalbinis kontekstas, aiškinami pojūčiai, intencijos ir kiti psichologiniai reiškiniai, siekiama pagrįsti dorovinį pasirinkimą ir dorovinius principus.
L: C. L. Stevenson Ethics and Language New Haven 1944; R. M. Hare The Language of Morals London 1952; Theories of Ethics Oxford 1967; J. J. C. Smart Ethics, Persuasion and Truth Oxford 1984.