metafizika

metafzika (gr. (ta) meta (ta) physika – tai, kas yra po fizikos), bendroji būties teorija; filosofinė disciplina, tirianti bendriausius būties bruožus. Terminas metafizika sudarytas dirbtinai: peripatetikų mokyklos vadovas Andronikas Rodietis 1 a. prieš Kristų tvarkydamas ir išleisdamas Aristotelio raštus, tas jo knygas, kuriose nagrinėjamos būties problemos, išdėstė po fizikos traktatų ir pavadino ta meta ta physica biblia – knygos po dalykų apie gamtą; metafizikos terminas paplito antikos ir vidurinių amžių filosofijoje.

Metafizikos tyrimai antikoje

Metafizikos pradininkai yra ikisokratikai – pirmuoju metafiziku laikytinas Anaksimandras Miletietis, teigęs, kad pasaulį sudarančios medžiagos nedera ieškoti tarp empiriškai patiriamų medžiagų, nuo konkretybės reikia kilti į abstrakciją. Kūrė prado sąvoką, juo laikė abstrakciją – tai, kas jusliškai nepatiriama ir galima tik mąstyti. Parmenidas atrado būties tyrimo priemonę – neprieštaringai funkcionuojantį teorinį protą, gebantį apie būtį samprotauti dedukciškai aksiomiškai ir nustatantį būties amžinumą, tolydumą, nekintamumą ir kitus požymius. Būtį aptarė aukštesniu abstrakcijos laipsniu – filosofine prasme, o ne kaip fizinę konkretybę. Zenonas Elėjietis nagrinėjo, kaip konceptualiai logiškai neprieštaringai išreikšti empirinėje būtyje stebimą daugį ir judėjimą, sukūrė aktualiosios begalybės ir kitų abstrakcijų. Platonas būties (pasaulio) vienovei pagrįsti sukonstravo šią vienovę sukuriantį determinantą – idėjas, kaip objektyviai egzistuojančius daiktų provaizdžius, jų esmes, taip supriešindamas realią būtį ir idėjas. Šį būties dualizmą ilgainiui švelnino ir net įveikė meilės teorija.

Aristotelio veikalo Metafizika pradžia (1483, Morgano biblioteka ir muziejus Niujorke)

Aristotelis nepritarė idėjų teorijai kaip neadekvačiai išreiškiančiai daiktą ir jo esmę. Tikrovę determinuojančių pradų tyrimą laikė mokslo svarbiausiu tikslu, jį vadino pirmąja filosofija, išdėstė veikale Metafizika. Aristotelis manė atradęs bet kurios būties egzistavimo visuotinius pradus, sukūrė substancijos, materijos ir formos, galėjimo ir akto, priežastingumo, tikslingumo, individuacijos ir kitas koncepcijas, kurios turi pasaulio, žmogaus ir visuomeninės būties bendriausių principų, universalių aiškinimo principų reikšmę. Siekdamas išvengti žengimo į begalybę įrodymuose įvedė dievybės, kaip pirmojo judintojo, sampratą, bet būtį aiškino kaip baigtinį kosmosą, determinuotą materialių ir formalių priežasčių. Priežastingumo nelaikydamas pakankamu aiškinimo principu jį papildė tikslingumu (šiuolaikinis mokslas teleologiją – vidinį objekto tikslą – sieja su sistemos savireguliacija, homeostaze, įgimtumu, užprogramavimu, grįžtamuoju ryšiu ir kita).

Vidurinių amžių scholastikos atstovai aristotelinę metafiziką papildė naujomis sąvokomis, ja filosofiškai grindė teologiją, fizinį pasaulį traktavo kaip nesavarankišką, antjuslinių dvasinių principų raišką.

Metafizikos tyrimai naujaisiais amžiais

Renesanso laikotarpiu abstraktūs samprotavimai apie būtį ir jos pradus pasidarė nebe tokie svarbūs. Metafiziką plėtojo 16–17 a. scholastika. Metafizinę problematiką atgaivino R. Descartes’as, jos problemas išdėstė savo metodu. Substancijos problema tapo naujųjų amžių filosofijos viena svarbiausių problemų, bet metafiziką apėmė krizė: ji negalėjo kurti teorinių principų besiformuojantiems naujųjų amžių mokslams, efektyviai prisidėti prie dorovinio ir visuomenės gyvenimo tvarkos pagerinimo. Metafiziką palaikė teologija, kurios poreikiams ji buvo svarbiausia disciplina. Šviečiamuoju laikotarpiu metafiziką imta moderninti. Chr. Wolffas ir kiti ją suskirstė į keturias disciplinas: ontologiją (bendroji būties teorija), kosmologiją (mokslas apie bet kurio galimo materialaus pasaulio požymius, apimantis tiesas, gautas stebint Visatą), psichologiją (Šviečiamuoju laikotarpiu tapo savarankiška filosofine disciplina, aiškinančia sielos procesų pobūdį), prigimtinę teologiją (Dievo ir Jo kūrybos pažinimo natūraliomis žmogaus proto galiomis tyrimas). Ontologija sumodernėjo mažiausiai, gamtos mokslų atstovai nepripažino Chr. Wolffo ir jo sekėjų pretenzijų metafizinėmis konstrukcijomis grindžiamą mąstyseną laikyti pavyzdžiu visiems mokslams. Kosmologijos svarbiausias laimėjimas – pasaulio reiškinių visuotinio sąryšio aiškinimas, grindžiamas pakankamo pagrindo principu (reiškinys visada turi daugiau nei vieną atsiradimo ir egzistavimo pagrindą, kiekvienas kūnas patiria daugelio priežasčių poveikį). Psichologijoje aiškino psichinių reiškinių materialųjį pagrindą, plėtojo psichometriją (matematikos taikymas psichinių procesų dinamikai aprašyti). Prigimtinė teologija plėtojo prigimtinės religijos (religinė dogmatika redukuojama į racionalistinį minimumą) idėją. I. Kantas metafiziką kaip mokslo galimybę įžvelgė susiejant ją su kitais mokslais, patyrimo juose teikiamą medžiagą apdorojant pažintinėmis procedūromis, įvardytomis grynojo proto kritika. Tokia metafizika I. Kantas siekė pagrįsti mokslinio ir filosofinio pažinimo vienovę.

Metafizikos klausimai 19–20 amžiuje

G. W. F. Hegelis naudojosi senosios metafizikos problematika ir sąvokomis, kartu išryškino metafizikos ribotumą ir priešino ją dialektikai, kaip būties ir mąstymo sklaidai per priešybes (ši priešprieša įgijo tyrimo metodo reikšmę). 19 a. kai kurios filosofijos kryptys ir mąstytojai (F. W. Schellingas, A. Schopenhaueris, E. Hartmannas ir kiti) mėgino atgaivinti senają metafiziką. A. Comte’o kurtas pozityvizmas skelbė nemetafizinės filosofijos programą. 20 a. loginis pozityvizmas (paveiktas B. Russello požiūrio, kad daugelis tradicinės metafizikos rezultatų atsirado dėl nepakankamos loginės kultūros) siekė įveikti tradicinę metafiziką kalbos loginės analizės būdu. Analitinė filosofija teigė nuo loginio pozityvizmo nepriklausomą (nors kartais su juo sutampantį) požiūrį, kad tradicinės metafizikos problematika kyla dėl kasdienės kalbos išraiškų netaisyklingo vartojimo; kalbą tiria matematiniais ir loginiais metodais. Fenomenologija ir egzistencializmas plėtojo savitą metafiziką (M. Heideggeris ją vadino fundamentine ontologija), pagrindžiančią žmogiškosios būties prasmę, būties tiesą, autentišką egzistenciją ir kita. Marksistinėje filosofijoje metafizika, kaip teorinis mąstymo metodas, buvo priešinama marksistinei dialektikai, naudotai sovietų komunistų partijos vadovybės siekiams teoriškai pagrįsti.

Metafizikos disciplina Lietuvoje

Lietuvoje kaip filosofinė disciplina metafizika galėjo būti dėstoma nuo 16 a. pradžios Vilniaus dominikonų vienuolyno mokykloje. Vilniaus jėzuitų kolegijoje (filosofijos skyrius įsteigtas 1571) metafizikos paskaitos skaitytos 1574. Vilniaus universitete, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose ir vienuolynų mokyklose scholastinė metafizika dėstyta iki 18 a. vidurio, Vilniaus universiteto absolventai spausdino metafizikos tezes ir jas gynė filosofijos mokslo laipsniams įgyti. Nuo 18 a. vidurio, Šviečiamojo laikotarpio Lietuvoje ankstyvuoju tarpsniu, Vilniaus universitete ir mokyklose dėstyta naujųjų amžių metafizika – ontologija, kosmologija, psichologija, prigimtinė teologija. 19 a. pradžioje metafiziką dėstė A. Daugirdas. J. Sniadeckis kritikavo tuometinę metafiziką, taip pat I. Kanto siekį paversti metafiziką tikru mokslu. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos fakultete metafizika dėstyta neotomistiniu požiūriu (P. Kuraitis). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje metafizikos moderniąją problematiką plėtojo A. Šliogeris (Būtis ir pasaulis 1990 ²2006, Niekis ir esmas 2 t. 2005).

L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai–Renesansas–Naujieji amžiai Vilnius 2004; E. Gilson Being and Some Philosophers Toronto 1952; M. Heidegger Einführung in die Metaphysik Tübingen 1953; W. H. Walsh Metaphysics London 1963; K. Jaspers Die grossen Philosophen München–Zürich 1981.

314