metafizinė tapyba

metafzinė tapýba (it. pittura metafisica), metafzinė mokyklà, 20 a. 2 dešimtmečio modernistinės italų tapybos kryptis. Pradininkas – G. de Chirico. 1917 prie jo prisijungė C. Carrà (1919 parašė knygą Metafizinė tapyba / Pittura metafisica), 1918 – G. Morandi, aktyviai dalyvavo A. Savinio, F. De Pisisas. 1913 terminą pirmasis pavartojo prancūzų poetas G. Apollinaire’as. 1918 A. Savinio metafizinės tapybos teorinius principus paskelbė žurnale Valori plastici. Įtakos turėjo F. Nietzsche’s filosofija, A. Böcklino, M. Klingerio kūryba. Metafizinės mokyklos atstovai, remdamiesi Italijos Renesanso meistrų kūryba ir moderniosios dailės principais, siekė paveiksluose įkūnyti simbolistinį vizijų pasaulį. Jie ryškino numanomą, poetinę tikrovės pusę, perteikė žmonių vienišumą, susvetimėjimą.

G. de Chirico. Pranašas (aliejus, 1915; © LATGA / SIAE, 2020)

Metafizinės tapybos paveiksluose vyrauja paslapties, sapno nuotaika, sukelianti trikdantį nerimą, melancholijos, laukimo nuotaikas. Paveikslų motyvai – pastatai, klasikinės statulos, manekenai, geometrinės figūros, technikos objektai. Jie ištapyti realistiniu stiliumi, dažnai sugrupuoti, vaizduojami uždaro interjero, architektūros ar dramatiško, primenančio scenovaizdį, peizažo fone. Intrigą paveiksluose kuria tikrovės objektų ir nerealios aplinkos iracionalus supriešinimas, paslaptingas nesuderinamų objektų ryšys, kasdienybės ir sapno būsenų, patirto ir spėjamo sugretinimas. Būdinga deformacija, perspektyvos efektai, sąmoningas detalių iškraipymas arba nutylėjimas. Metafizinės tapybos atstovai surengė keletą parodų. 2 dešimtmečio pabaigoje–3 dešimtmečio pradžioje jų kūryba nutolo nuo metafizinės tapybos, įgavo neoklasicizmo bruožų.

Metafizinė tapyba padarė įtaką modernizmo, daugiausia siurrealizmo, naujojo daiktiškumo, postmodernizmo dailei.

2648