metãfora (gr. metaphora – pernešimas, perkėlimas), stilistinė priemonė, tropas, vaizdingas perkeltinės reikšmės posakis. Pagrįsta nesusijusių daiktų ar reiškinių gretinimu, lyginimu, tapatinimu pagal kurių nors savybių panašumą – spalvą, formą ir kitus požymius (pvz., Pastirus balto ežero akis, A. A. Jonynas). Konstrukcija sintetinė. Kartais sudaro kūrinio fragmentą ar visą kūrinį. Meniniame tekste dažniausiai tai, kas lyginama, numanoma iš konteksto, pvz., eilėraščio eilutėje laikrodžiai krinta nuo medžių (K. Navakas) frazė laikrodžiai krinta nebūtų metafora, jeigu laikrodžiai kristų nuo sienos. Tai, su kuo lyginama, reiškiama konkrečiu vaizdu. Metafora pagyvina teksto stilių (diena iškrito iš dienų dėžutės, K. Navakas). Yra universalių sustabarėjusių metaforų (pvz., ateina vakaras, leidžiasi saulė). Metaforoms artimos, vadinamos jos rūšimis ar atmainomis, arba metaforos grupės tropais, animizacija (negyviems daiktams ar gamtos reiškiniams gyvų objektų savybių suteikimas), katachrezė, personifikacija, prozopopėja, alegorija, parabolė ir kiti. Metafora su kitais tropais gali sudaryti metaforinius junginius (pvz., širdies šviesa yra metaforinis epitetas).
923