metãlo dirbinia, taikomosios dailės ir skulptūros dirbiniai, pagaminti iš įvairių metalų (aukso, sidabro, geležies, bronzos) karštuoju (liejyba, kalyba) arba šaltuoju (kalyba, kalstymas) būdu. Tai architektūros dekoratyviniai elementai, smulkioji plastika, buitiniai ir liturginiai reikmenys, ginklai, medaliai, plaketės, papuošalai. Didesni ir paprastesni geležiniai metalo dirbiniai priskiriami kalvystei, smulkūs ir subtilesni – toreutikai, meniški metalo dirbiniai iš tauriųjų metalų (aukso, sidabro, platinos) – auksakalystei ir juvelyrikai. Siekiant suteikti dirbiniams norimą pavidalą šaltas arba įkaitintas metalo ruošinys kalamas, išplotas lakštas kalstomas, liejinys liejamas karščiui atsparios medžiagos formoje. Dažniausia metalo dirbinių technika – liejyba; vienam dirbiniui dažnai taikomi keli apdorojimo būdai. Metalo dirbiniai puošiami reljefais, filigranu, granuliavimu, juodinimu, inkrustuojami, raižomi, auksuojami, sidabruojami, ištapomi. Dekorui būdinga geometriniai, augaliniai ir gyvūniniai motyvai, figūriniai siužetai.
parakinė (sidabras, 19 a., Rusų muziejus Sankt Peterburge)
Istorinė apžvalga
Metalo dirbiniai gaminami nuo ikiistorinių laikų (nuo šešto tūkstantmečio prieš Kristų – Pietų Mesopotamijoje, nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų – senovės Egipte, Turkijoje, nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų – Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Europoje). Trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte, Mesopotamijoje, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje iš aukso, sidabro, geležies, bronzos ir vario buvo kalami, liejami ir kalstomi papuošalai, interjero dekoro elementai, indai, baldai, pomirtinės kaukės, papuošalai ir kiti dirbiniai, kurie pasižymėjo įmantria apdaila, brangakmenių ir emalio inkrustacija. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų svarbiais metalo dirbinių centrais tapo Kreta ir Mikėnai, pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų – skitų teritorijos (Juodosios jūros šiaurinė pakrantė). Sudėtinga plastika ir technika pasižymėjo antikos metalo dirbiniai, jų tradicija buvo tęsiama Bizantijoje ir Merovingų bei Karolingų valstybėse. 12–13 a. metalo dirbinių gamintojai pradėjo burtis į cechus. Romanikos ir gotikos laikotarpiais Šventosios Romos imperijos sąjungos valstybių bažnyčias puošė kalstyti altorių retabulai ir frontonai, buvo gausu meniškų, įmantriai dekoruotų liturginių reikmenų. Metalo dirbiniai klestėjo Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907) Kinijoje, ikikolumbinėje Amerikoje, Mogolų valdomoje (16–18 a.) Indijoje.
Šventaliepės bažnyčios vartai (Varmijos Mozūrų vaivadija, Lenkija, 1734, skulptorius J. Schwartzas)
Renesanso epochoje didelę metalo dirbinių dalį sudarė pasaulietiniai dirbiniai, daugiausia kaltos ir kalstytos interjerų ir eksterjerų detalės. Italijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje plito ornamentuoti vartai, tvorelės, žibintai, šviestuvai, žvakidės, durų ir vartų spynos, kandeliabrai, medaliai, plaketės, gausiai dekoruoti indai. 17 a. viduryje–18 a. meistriški metalo dirbiniai išpopuliarėjo Europoje (Prancūzija, Vokietija, Olandija, Ispanija, Italija) ir Azijoje (Sirija, Persija, Indija, Kinija). 19 a. buvo populiaresni pigesni lieti ir pramoniniu būdu pagaminti metalo dirbiniai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje istorizmo metalo dirbinius keitė asimetriški, aptakūs moderno dirbiniai. 3–4 dešimtmečio metalo dirbiniams būdinga konstruktyvios ir ekspresyvios art deco formos. Po II pasaulinio karo kurta labai įvairios paskirties ir stilistikos metalo dirbiniai (dekoratyviniai indai, stalo įrankiai, šviestuvai, sporto trofėjai, smulkioji plastika). Metalo dirbinių raidą skatino Europos šalyse steigęsi auksakalių ir sidabrakalių gildijos, rengiamos tarptautinės parodos.
Metalo dirbiniai Lietuvoje
Lietuvoje išlikę ankstyviausi bronzos amžiaus (16–5 a. pr. Kr.) puošnūs metalo dirbiniai – daugiausia moterų galvõs, kaklo ir krūtinės papuošalai (Šlažių pilkapis, Šilutės rajono savivaldybės teritorijoja; Kalniškių piliakalnis, Raseinių rajono savivaldybės teritorijoja). Nuo pirmųjų amžių po Kristaus metalo dirbinius imta puošti geometriniais ornamentais. Ankstyvaisiais viduramžiais kurti Rytų baltų kultūrai būdingi papuošalai (antkaklės, segės, apyrankės ir smeigtukai), tik Lietuvos teritorijoje gyvenusiems baltams būdingos antkaklės šaukštiniais galais, diržų sagtys, žirgų kamanos, ragų apkalai (Plinkaigalio kapinynas, Kėdainių rajono savivaldybės teritorija, 5 amžius). Iš bronzos ir žalvario buvo kalami ir liejami buities ir dekoratyviniai reikmenys, iš geležies kaldinti ginklai, šarvai.
Viduramžiais, Renesanso epochoje ir baroko laikotarpiu į Lietuvą atvyko daug Europos ir Bizantijos meistrų, plačiau naudoti spalvotieji ir taurieji metalai, geležis, tobulėjo apdorojimo technika. Nuo 15 a. antros pusės buvo steigiami auksakalių cechai (1495 Vilniuje). Vis daugiau meniškų metalo dirbinių plito didikų aplinkoje (stalo indai, buities reikmenys, karietos, vežimai, rogės, papuošalai) ir kulto apeigose (paveikslų ir knygų aptaisai, liturginiai reikmenys). 16 a. Vilniuje (Žemutinėje pilyje), Valkininkuose, Nesvyžiuje ir Varniuose veikė patrankų ir varpų liejyklos, 1545 Vilniuje įsteigta monetų kalykla. 17–18 a. klestėjo auksakalystė, veikė liejyklos Vilniuje, Nesvyžiuje, Varniuose, Kėdainiuose, Biržuose. Buvo gaminami ginklai, laikrodžiai rotušėms ir bažnyčioms, liejami varpai, interjeruose išpopuliarėjo puošnūs kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai, nuo 18 a. klestėjo unikalus liaudies kultūros reiškinys – kryždirbystė.
taurė (sidabras, 1584, Lietuvos nacionalinis muziejus)
19 a. įsivyravo istorizmo formos. Buvo kalami ir liejami architektūros elementai: sietynai, laiptų turėklai, grotelės, tvoros, vartai (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos interjerų moderno ir istorizmo metalo dirbiniai). 20 a. pirmoje pusėje metalo dirbiniai buvo kuriami auksakalių dirbtuvėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Palangoje, juos kūrė ir projektavo J. V. Burba, A. Galdikas, K. Petrikaitė‑Tulienė, P. Rimša, J. Zikaras.
Po II pasaulinio karo metalo dirbiniai gaminti Dailės kombinatuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Unikalių kaltų, kalstytų ir lietų metalo dirbinių sukūrė pavieniai dailininkai (R. Burneika, L. V. Glinskis, M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, R. Inčirauskas, J. Kėdainis, P. Lantuchas, E. Ludavičius, V. Matulionis, A. Mikutis, Romualdas ir Algimantas Mizgiriai, P. Repšys, J. Ruzgas, K. Simanonis, B. Stulgaitė, A. Šepkus, T. K. Valaitis, Ą. L. Vaitukaitis, T. E. Vaivadienė, L. Virbickas, S. Virpilaitis ir kiti).
L: B. Laucevičius, R. B. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius Vilnius 2001; A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2003; M. Brensztejn Zarys dziejów ludwisarstwa na ziemiach b. Wielkiego Księstwa Litewskiego Wilno 1924; J. Evans A History of Jewellery 1100–1870 London 1953; G. Hughes Modern Silver Throughout the World 1880–1967 London 1967; K. Pechstein Goldschmiedewerke der Renaissance Berlin 1971; The History of Silver New York 1987.
2972