metãlo lýdymo krosnẽlė, rudnẽlė, nupjauto kūgio formos statinys iš akmenų ir molio su šachta viduje metalui iš rūdos lydyti. Aukštis apie 1 m, skersmuo 30–40 cm, sienelių storis 12–15 cm.
Metalo lydymo krosnelė Lietuvoje
Lietuvoje metalo lydymo krosnelėse buvo lydoma tik geležis. Metalo lydymo krosnelės šachtoje sluoksniais buvo kraunama medžio anglys ir degta geležies rūda. Šachtos apačioje buvo įtaisomi pūstuvai orui pūsti į krosnelės žaizdrą, kur 1200–1350 °C temperatūroje iš rūdos redukuojama geležis. Galutinis produktas buvo kritė – geležies luitas su šlako intarpais. Kokybiškas geležies ruošinys buvo gaunamas kritę kalant ir pašalinant šlaką.
Žinomos 3 tipų metalo lydymo krosnelės: dubens formos – statinys iš akmenų ir molio pusapvalėje duobėje geležiai iš rūdos lydyti (oras pučiamas dumplėmis į žaizdrą); metalo lydymo krosnelė su šlakduobe – statinys, kurio antžeminę dalį sudaro iš akmenų ir molio nulipdyta šachta, o požeminę – po šachta iškasta duobė šlakui nubėgti; metalo lydymo krosnelė su šlako išleidimo angomis – krosnelė, kurią sudaro antžeminė šachta, nulipdyta iš molio ir akmenų, su angomis šachtos sienelėse šlakui išleisti į duobę ar ant žemės.
Lietuvoje geležį pradėta lydyti apie 4 amžių prieš Kristų. Geriausiai išlikusios metalo lydymo krosnelės atrastos Žardės (4 amžius prieš Kristų; Klaipėda), Paplienijos (3–4 amžius; Telšių rajonas), Lieporių (4–6 amžius; Šiauliai), Virbaliūnų (4–5 amžius; Kauno rajonas) senovės gyvenvietėse, Kerelių (5–6 amžius; Kupiškio rajonas) piliakalnyje ir kitur (daugiau kaip 200 radaviečių).
L: J. Navasaitis Lietuviška geležis Kaunas 2003.
1400