metalo pjovimas

frezavimo išilginio frezavimo staklėmis fragmentas

metãlo pjovmas, būdas metalo ruošiniui apdirbti nupjaunant įrankiu tam tikrą sluoksnį (užlaidą), kad detalė būtų reikiamos formos ir matmenų, jos paviršius tikslus ir glotnus. Pjaunama rankiniais (dildė, kirstukas, kaltas, metalo pjūklas, skutiklis, rankinės mašinos) ir mašininiais (peilis, freza, grąžtas, gilintuvas, plėstuvas, krumplių pjovimo ir išbaigimo įrankiai, sriegimo įrankiai, pratrauktuvas, abrazyviniai įrankiai) metalo pjovimo įrankiais; pastarieji tvirtinami metalo pjovimo staklėse. Įrankių darbo dalis daroma paprastai iš įrankinio anglinio, legiruotojo ir greitapjovio plieno, kietlydinių, deimantų, boro nitrido, tvirtinimo ir jungiamoji – iš anglinio ar kitokio plieno.

Skiriami keli metalo pjovimo būdai: atpjovimas (pjovimo įrankiu atskiriama ruošinio dalis), dildymas (plonas metalo sluoksnis nudildomas dilde), drožimas (plokštumos ir kiti detalės paviršiai apdirbami drožimo peiliu), frezavimas (plokšti, fasoniniai ir kiti detalės paviršiai frezuojami freza, peilių galvute), gilinimas (skylių paviršius apdirbamas daugiaašmeniu įrankiu – gilintuvu), gręžimas (skylės detalėje gręžiamos grąžtu), plėtimas (skylių paviršius apdirbamas daugiaašmeniu įrankiu – plėstuvu), pratraukimas (skylių arba išorinis detalės paviršius apdirbamas pratrauktuvu), šlifavimas (detalės paviršius apdirbamas abrazyviniu įrankiu), tekinimas (detalės paviršius apdirbamas tekinimo peiliu). Pjaunant staklėmis atliekami pjovimo ir pastūmos (įrankio ar detalės slinkimas vienas kito atžvilgiu) judesiai; pjovimo režimą lemia pjovimo gylis, pastūma ir pjovimo greitis.

Pjaunamas metalo sluoksnis deformuojamas – susidaro elementinė, sąnarinė, ištisinė ar laužtinė drožlė (tai priklauso nuo metalo fizikinių mechaninių savybių, pjovimo režimo, įrankio pjaunamosios dalies formos ir aušinimo). Kuo sparčiau pjaunama, tuo labiau įkaista (dalis mechaninės energijos virsta šiluma) apdirbamos detalės ir įrankio sąlyčio vieta, kinta jų matmenys, dėl to ne taip tiksliai apdirbama, sparčiau dyla įrankis (jis dyla ir dėl paviršių trinties). Pjaunant įrankį ir detalę veikia liestinė (pjovimo paviršiaus liestinės kryptimi; būna didžiausia), spindulinė (nuo pjovimo paviršiaus įrankio kryptimi) ir ašinė (pastūmos kryptimi) jėga; jų dydis apskaičiuojamas empiriškai arba išmatuojamas specialiais dinamometrais. Gerai aušinant pjaunama greičiau, apdirbama glotniau ir mažiau dyla įrankis. Šalinami pjovimo sąlygas bloginantys virpesiai: balansuojamos sukamosios dalys, didinamas staklių standumas, naudojami įrankiai su vibracijų slopinimo įtaisais.

metalo pjovimo įrankiai

Metalo pjovimo tyrimai pradėti 19 a. viduryje Prancūzijoje, teorinius pagrindus imta kurti 19 a. antroje pusėje (Rusijos, vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Japonijos, Čekoslovakijos inžinierių ir mokslininkų).

Metalų pjovimo teorija nuo 1948 dėstoma Kauno technologijos universitete (1948–50 Kauno universitetas, 1950–90 Kauno politechnikos institutas), nuo 1967 dar ir Vilniaus Gedimino technikos universitete (iki 1990 Vilniaus inžinerinis statybos institutas).

metalo pjovimo schema: 1 – ruošinys, 2 – pjovimo plokštuma, 3 – drožlė, 4 – pjovimo įrankis; raudona rodyklė rodo pjovimo kryptį

325

2448