metalogrãfija (lot. metallum < gr. metallon – rūdynas + graphō – rašau), metalotyros šaka, tirianti metalų, jų lydinių sandaros susidarymą ir priklausomybę nuo cheminės sudėties, apdirbimo būdo. Tiriama makrostruktūra (bandinio paviršius – makrošlifas – arba lūžis stebimas plika akimi ar pro lupą nedaug padidinus), mikrostruktūra (bandinio paviršius – mikrošlifas – arba paviršiaus atspaudas – stebimas pro optinį, elektroninį ar kitokį mikroskopą), kristalinė sandara (rentgenografijos, elektronografijos, neutronografijos ir kitais metodais tiriama atomų išsidėstymo tvarka kristaluose; tyrimams naudojami vientisą kristalinę sandarą turintys kristalai – iš lydalų išauginti monokristalai). Tiriamas bandinys išpjaunamas iš ruošinio ar detalės ir jo paviršius specialiai apdorojamas: makrošlifas ruošiamas paviršių šlifuojant ir ėsdinant rūgštimis arba veikiant kitais reagentais, mikrošlifas (neryškintas) – paviršių dildant, šlifuojant ir poliruojant, kad atspindėtų šviesą (nemetaliniai intarpai, išsklaidantys ar sugeriantys šviesą, matomi kaip taškeliai, brūkšneliai), ryškintas – paviršių dar ėsdinant rūgščių, šarmų tirpalais, kad būtų matoma metalo sandara. Tiriant metalų ir jų lydinių lūžius fraktografijos metodais neapdorotas lūžio paviršius stebimas dar ir pro optinį ar elektroninį mikroskopą; paviršiaus geometrija tiriama profilografais, fotometriniais, rentgenografiniais prietaisais. Iš metalografinių tyrimų nustatomos metalo lydinių sandaros fazių pusiausvyros sąlygos, sudaromos lydinių būsenos diagramos, parenkami tinkamiausios sandaros metalai ir jų lydiniai tam tikros paskirties detalėms ir konstrukcijoms gaminti.
Metalografijos pradininkai yra austrų metalotyrininkai – Aloisas von Widmannstättenas ir Karlas von Schreibersas; jie pirmieji 1810 tirdami šlifuotą ir ėsdintą meteoritinę geležį pastebėjo jos taisyklingą plokštelinę sandarą. Tai paskatino naudoti šlifus metalų sandarai tirti.
1802