metalótyra, medžiagotyros sritis, tirianti metalų ir jų lydinių cheminės sudėties, kristalinės sandaros bei savybių tarpusavio priklausomybę ir kitimą nuo šiluminių, mechaninių ir kitokių procesų. Remiantis fizikos, chemijos, termodinamikos dėsniais nustato metalinių medžiagų tinkamiausią cheminę sudėtį, jų gamybos ir apdirbimo būdus, ieško būdų supergryniesiems tam tikrų savybių metalams gauti, metalų ir jų lydinių savybėms ekstremaliomis sąlygomis tirti. Naudojasi metalografijos (tiriama makrostruktūra, mikrostruktūra ir kristalinė sandara), rentgenografijos (švitinant rentgeno spinduliais tiriama kristalinė sandara ir jos kitimai), fraktografijos (apžiūrint lūžio paviršių nustatoma sandara, defektai, eksploatacinės savybės) metodais. Tiriama optiniais, elektroniniais, atominės jėgos mikroskopais, rentgeno aparatais, spektroskopais, cheminiais analizatoriais, įvairiais bandymų įrenginiais. Teorinė metalotyra tiria kristalinę sandarą, jos susidarymo, kitimo dėsnius ir yra glaudžiai susijusi su metalų fizika (tiria sandarą ir fizikines savybes), taikomoji – kaip metalų ir jų lydinių sandarą, savybes galima keisti legiravimu, terminiu, termocheminiu, termomechaniniu ar kitokiu apdorojimu. Metalotyros tyrimo rezultatais naudojamasi kuriant naujus lydinius ir efektyvius metalų apdirbimo technologinius procesus.
Metalotyros mokslas atsirado 19 a. viduryje, pradėti pirmieji metalotyros tyrimai – plieno mikrostruktūrą imta tirti mikroskopu: 1831 Pavelas Anosovas (Rusija), 1864 H. C. Sorby, 1878 A. Martensas. Lietuvoje metalotyros tyrimus atlieka Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Medžiagotyros ir suvirinimo katedros.
1802