metãlų fzika, kietojo kūno fizikos šaka, tirianti metalų, metališkųjų junginių struktūrą ir fizikines savybes. Susijusi su metalų mikroskopine teorija. Metalų fizikos tyrimų kryptys: metalų elektroninė, daugiafazių metališkųjų sistemų ir metalų defektų teorijos. Metalų elektroninės teorijos svarbiausias uždavinys – nustatyti metalų elektronų energijos spektro ryšį su kristaline sandara ir išorinių laukų poveikiu. Daugiafazės metališkosios sistemos išsamiau pradėtos tirti atsiradus rentgenografijos, neutronografijos metodams, kurie leido paaiškinti metalų lydinių struktūros susidarymo dėsnius, sukurti būsenų diagramas, ištirti struktūrinių fazinių virsmų kinetiką. Metalų defektų teorija nagrinėja taškinių (spragos, priemaišų atomai), linijinių (dislokacijos), tūrinių (mikroporos) defektų susidarymo priežastis, sąveiką ir poveikį metalų įvairioms savybėms.
Metalų elektroninės teorijos pradininkai yra H. A. Lorentzas ir P. K. L. Drude 1900–09 sukūrę klasikinį metalų elektrinio laidumo modelį. 1926–30 W. E. Pauli ir A. Sommerfeldas metalams pritaikė Fermi ir Diraco statistiką ir paaiškino, kodėl metalų laidumo elektronams būdinga maža šiluminė talpa ir silpnas paramagnetizmas.