metasomatzmas (gr. meta – po, už, per + sōma, kilm. sōmatos – kūnas), metamorfizmo procesas – uolienų sudėties ir sandaros kitimas per uolieną sudarančių mineralų ir juos veikiančių fluidų chemines reakcijas. Per metasomatizmą visiškai arba iš dalies pasikeičia uolienos cheminė ir mineralinė sudėtis, susidaro nauji mineralai uolienai išliekant kietos būsenos.
Skiriamas difuzinis metasomatizmas (fluidai uolienoje juda difuzijos būdu dėl užsistovėjusių tirpalų ištirpintoje medžiagoje; dažniausiai susidaro ploni zoniški kūnai išilgai plyšių, kontaktinių paviršių ir kita) ir infiltracinis metasomatizmas (fluidai įsisunkia į uolieną; metasomatinių uolienų kūnai dažniausiai išsidėsto išilgai lūžių, tektoninių deformacijų zonų).
Pagal veikiančių uolienas tirpalų cheminę sudėtį skiriamas rūgštinis, bazinis ir šarminis metasomatizmas.
Pagal geologinę padėtį skiriamas autometasomatizmas, kontaktinis, regioninis, kitos jo rūšys.
Per metasomatizmą susidariusios uolienos vadinamos metasomatitais: greizenai, skarnos, propilitai, listvenitai, fenitai.
Pirmasis metasomatizmo terminą 1826 pavartojo vokiečių geologas C. F. Naumannas.
1107