metatònija (gr. meta – po, už, per + tonos – kirtis, priegaidė), priegaidžių kaita žodžio šaknyje, kartais ir priesagoje. Pagalbinė žodžių ir formų darybos priemonė (plg. senosios graikų Dzeús ‘Dzeusas’ : Dzeũ ‘Dzeusai’, lietuvių púodas : puõdžius, rkia : rkauja, vikas : vlkė). Funkcijos atžvilgiu metatonija artima balsių kaitai (plg. stóras : stõris, gražùs : grõžis) ir praktiškai sutampa su šaknies kirčio vietos kaita (plg. púodas : puõdžius, kùbilas : kublius). Lietuvoje metatoniją daugiausia yra tyrę K. Būga ir D. Mikulėnienė.
1824