Leonidų meteorų srautas pirmą kartą nufotografuotas kosmose (1997)
meteòras (gr. meteōron – atmosferos reiškinys), trumpalaikis žybsnis danguje naktį. Sukelia labai dideliu greičiu į Žemės (planetos) atmosferą įskriejęs mažas kietas kosminis kūnas, vadinamas meteoroidu, arba meteoriniu kūnu. Didesni meteoroidai priklauso Saulės sistemai, mažesnių (mažesni kaip 0,1 mg) maža dalis gali būti tarpžvaigždinės kilmės. Apatinė meteoroido dydžio riba yra 0,01 mm, viršutinė – 10 m. Aplink Saulę skriejančio meteoroido greitis Žemės atžvilgiu gali būti nuo 11 iki 73 km/s. Atmosferoje dėl trinties kūno paviršius įkaista iki 2500–3000 K, jis ima lydytis ir garuoti, susidaręs karštų dujų apvalkalas skleidžia šviesą – meteoro spektre švyti išgaravusių elementų emisijos linijos. Lėkdamas kūnas jonizuoja oro atomus ir molekules, todėl už jo matyti šviesus greit gęstantis pėdsakas. Jonizuotas oras gerai atspindi radijo bangas – radarai aptinka meteorą, kurį sužadina maždaug 10–4 g kūnas.
Meteoro šviesumas priklauso nuo meteoroido greičio ir dydžio. Plika akimi įžiūrimą meteorą sukuria milimetro ir didesnė dalelė (masė didesnė kaip 10–2 g), kilogramo masės kūnas sukuria itin šviesų meteorą, kartais matomą ir dieną – bolidą. Atmosferoje meteoroidas mažėja – lydosi, garuoja, skeldėja. Mažesnis kūnas suyra per 0,1–10 s 130–80 km aukštyje. Didesnio kūno irimas ir švytėjimas baigiasi, kai greitis sumažėja iki 3 km/s (mažesniame kaip 30 km aukštyje). Nespėjusio suirti meteoroido liekana toliau krinta nešvytėdama. Labai didelis (tūkstantis tonų) kūnas, jei nesprogsta atmosferoje, išlaiko savo greitį iki Žemės. Nukritęs kosminis kūnas vadinamas meteoritu. Mažesnė negu 0,01 mm dalelė sąveikauja tik su atskiromis oro molekulėmis ir meteoro nesukelia, greitį praranda dideliame aukštyje ir lėtai leidžiasi žemyn, o nusėdusi ant Žemės tampa mikrometeoritu. Per metus į Žemę patenka vidutiniškai 70 000 tonų kosminės medžiagos, daugiausia dulkių. Kai kuriais duomenimis, iš vienos vietos per 1 h galima pamatyti 5–10 meteorų, visoje Žemės atmosferoje per tą laiką jų pasirodo apie 4 mln. (įskaičiuojant ir dienos metą). Kai kuriomis naktimis per 1 h sužimba dešimtys ar šimtai meteorų, kuriuos sukelia panašiomis orbitomis skriejančių meteoroidų grupės. Toks jų pagausėjimas vadinamas meteorų srautu. Šių meteorų regimų trajektorijų tęsiniai sueina beveik į vieną dangaus sferos tašką, vadinamą radiantu.
Meteorų srautai vadinami pagal žvaigždyno, kuriame yra jų radiantas, lotynišką pavadinimą, pvz., Akvaridai (radiantas yra Vandenio / Aquarius žvaigždyne), Geminidai (radiantas Dvynių / Gemini žvaigždyne). Daugelį meteorų srautų sukelia dalelės, kurių orbitos sutampa su iširusių ar tebeirstančių kometų branduolių orbitomis. Srautams nepriklausantys meteorai vadinami sporadiniais. Juos sukelia dalelės, sudarančios bendrą tarpplanetinės medžiagos foną, kuriame vyrauja per asteroidų susidūrimus atskilusios nuolaužos ir seniai egzistavusių kometų liekanos. Kartais ypač didelio tankio dalelių pluoštas sukelia meteorų lietų (ypatingais atvejais – meteorų audrą) – danguje per vieną valandą pasirodo tūkstančiai meteorų. Meteorai gali būti matomi plika akimi, stebimi per teleskopą, radarais ir kitais būdais. Stebėjimai atskleidžia smulkiųjų Saulės sistemos kūnų fizikines savybes, cheminę sudėtį, kiekį ir pasiskirstymą. Meteoras dar vadinamas krintančiąja žvaigžde.
perseidų meteorų srautas
906
-krintančioji žvaigždė