metòikai (gr. métoikos), atvykę iš kitur laisvi, bet pilietinių teisių neturintys polio gyventojai.
Metoikų buvo įvairiuose poliuose. Daugiausia žinių išliko apie Atėnų metoikus. Jau Drakonto įstatymai (621 pr. Kr.) skyrė piliečius ir nepiliečius, Solono konstitucijoje (594 ar 593 pr. Kr.) skiriami metoikai ir svetimšaliai, bet metoikų statusą įstatymiškai reglamentavo tik Kleistenis (508 pr. Kr.).
Svetimšaliai, norintys Atėnuose gyventi nuolatos ir įgyti metoikų statusą, turėjo būti remiami Atėnų piliečio, už teisę gyventi polyje ir verstis amatais ar prekyba privalėjo mokėti kasmetinį metoiko mokestį (metoikiją).
Įtraukti į sąrašus metoikai įgydavo tam tikrą teisinį pranašumą prieš svetimšalius, bet jų teisės, palyginti su piliečiais, buvo kur kas menkesnės. Kaip ir piliečiai, metoikai turėdavo tarnauti kariuomenėje ir mokėti visus privalomus mokesčius, atlikti leiturgijas (visuomeninius darbus, kuriuos vykdyti buvo įpareigojami turtingiausieji). Jie negalėdavo pretenduoti į privilegijas, lengvatas ir išmokas, tuoktis su piliečiais, bet galėjo kreiptis į Atėnų teismą ir turėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nors tam tikrų suvaržymų būta ir teisminėse procedūrose. Kvotos metu metoikai, kaip ir vergai, galėjo būti kankinami siekiant sužinoti tiesą (piliečius kankinti buvo draudžiama).
879