Mẽtraščių knỹgos, Kronikų knygos, dvi iš Senojo Testamento Istorinių knygų – Metraščių pirma knyga (1 Met) ir Metraščių antra knyga (2 Met). Hebrajų Biblijoje – viena Raštų rinkinio knygų, pusiau perskirta pirmiausia Septuagintoje, paskui ir Vulgatoje. Parašyta hebrajų kalba 4 a. pabaigoje–3 a. prieš Kristų pradžioje, spėjama, kartu su Ezros knyga ir Nehemijo knyga to paties nežinomo autoriaus, kartais vadinamo Metraštininku. Seniausias (1 a. prieš Kristų) nuorašas išlikęs Kumrano rankraštyje 4Q118. Apima Izraelio istorijos laikotarpį – nuo Kanaano užkariavimo (1230–1220 prieš Kristų) iki Babilono tremties (apie 597–apie 581 prieš Kristų). Metraščių knygose pateikti izraelitų kartų (įskaitant 12 Izraelio giminių) kilmės sąrašai nuo Adomo iki Dovydo laikų (1 Met 1–9), pasakojama apie Dovydo (1 Met 10–29) ir Saliamono (2 Met 1–9) valdymą ir apie Judo karalystę beveik iki jos žlugimo (2 Met 10–36); pasakojimas tęsiamas Ezros ir Nehemijo knygose. Naudotasi gausia pirmtakų medžiaga. Daug kur tekste nurodyta iki 21 a. neišlikę šaltiniai: Judo ir Izraelio karalių knygos, metraščiai ir jų aiškinimai (1 Met 9, 1; 2 Met 16, 11; 20, 34; 24, 27; 25, 26; 27, 7; 32, 32; 33, 18; 35, 27; 36, 8), karaliaus Dovydo metraščiai (1 Met 27, 24), regėtojų Samuelio (1 Met 29, 29), Gado (1 Met 29, 29), Jedojo (2 Met 9, 29) ir Idojo (2 Met 12, 15; 13, 22) metraščiai, regėjimai ir aiškinimai, pranašų Natano (1 Met 29, 29; 2 Met 9, 29), Šemajos (2 Met 12, 15) ir Ahijo Šilojiečio (2 Met 9, 29) metraščiai ir pranašystės, Jehuvo (2 Met 20, 34) ir Regėtojų (2 Met 33, 19) metraščiai, Izaijo raštai (2 Met 26, 22) ir regėjimas (2 Met 32, 32), Jeremijo rauda (2 Met 35, 25). Genealoginiuose sąrašuose, nors ir be nuorodų, remiamasi Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Jozuės, Rūtos ir kitomis ST knygomis. Yra cituojamų liturgijos tekstų (1 Met 16, 8–22 – Ps 105, 1–15; 16, 23–33 – Ps 96; 16, 34–36 – Ps 106, 1. 47–48). Dažniausiai naudojamasi Samuelio knygų ir Karalių knygų, galbūt ir gyvenamojo meto žodine tradicija, bet ji kruopščiai atrinkta ir interpretuota ne tiek valstybės istoriko, kiek teologo ar tiesiog tikinčiojo požiūriu. Autoriaus nuomone, nereikšmingi dalykai (atskilusios šiaurinės dalies – Izraelio karalystės istorija) praleisti, o svarbūs (visa, kas susiję su Šventykla ir jos kultu) papildyti duomenimis iš kitų šaltinių. Tautų ir valdovų nelaimės aiškinamos neklusnumu Dievui, o gerovė suvokiama kaip uolaus šventyklos kulto vaisius. Kitaip nei apokaliptinėje literatūroje Metraščių knygose žemiškosios tikrovės paveikslas nesiejamas su ateitimi, o istorija pateikiama kaip idealaus santykio su Dievo ir jo įstatymu modelis. Būdinga, kad NT vienintelė citata iš Metraščių knygų (2 Met 15, 6 pranašas Odedas primena Judo karaliui Asai: Tauta naikino tautą, miestas naikino miestą), pacituota Jėzaus, yra įgavusi apokaliptinį pobūdį (Lk 21, 10 Jėzus šventykloje pranašauja būsimas nelaimes: Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę).
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 3 Vilnius 1996.
2919