metronòmas (gr. metron – matas + nomos – dėsnis), taktõmatis, prietaisas muzikos kūrinio tempui nustatyti. Būna įvairios konstrukcijos (mechaniniai, elektromechaniniai, elektriniai, elektroniniai, kvarciniai), signalinių sistemų (garsiniai, begarsiai, šviesos), pavidalo, dydžio (ir kišeniniai) bei pavadinimų. Kuriami nuo 16–17 a. sandūros Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse.
Pirmieji metronomai
Ankstyviausius metronomo prototipus – laiko svyruokles – konstravo arba jų idėjas veikaluose plėtojo G. Galilei, L. Zacconi, M. Praetorius. J. N. Mälzelis (Austrija) 1815 Londone ir Paryžiuje užpatentavo metronomo idėją, 1817 pagamino pirmuosius 200 metronomų ir išsiuntinėjo juos Europos kompozitoriams; vienas pirmųjų metronomą gavo L. van Beethovenas (metronomo tiksėjimą imitavo VIII simfonijos II dalyje). 1892 sukonstruotas elektromechaninis, 20 a. viduryje – elektroninis ir kvarcinis metronomas.
Sandara
Mälzelio metronomas vartojamas dažniausiai, natose žymimas M. M. (pvz., M. M. metronomas = 60 – metronomo svyruoklė tiksi 60 kartų per minutę, vienas ciktelėjimas dažniausiai atitinka ketvirtinę natą). Jis sudėtas iš medinio piramidės pavidalo korpuso, spyruoklinio laikrodžio mechanizmo, vertikalios svyruoklės su slankiu pasvaru ir padalų skalės, rodančios svyravimų (ir muzikos takto dalių) skaičių per minutę, t. p. muzikos tempų tarpsnius. Pasvaras ant svyruoklės paslenkamas ties pageidaujamo svyravimo skaičiaus padala. Paleidus mechanizmą (prisukamas rakteliu), svyruoklė svyruoja nustatytu dažniu ir tiksėjimu žymi tempą. Tiksėjimas sulėtinamas pasvarą pakeliant, pagreitinamas – nuleidžiant. Kai kurių metronomų mechanizme įtaisytas skambutis (įjungiamas ar išjungiamas) žymi takto dalis. Daugiausia metronomas vartojamas ugdant jaunuosius muzikos atlikėjus, kuriant muziką ir natų leidyboje. Nuo 20 a. metronomas dar vartojamas garso įrašų studijose tiksliai nustatant autorinius kūrinio tempus, kino studijose – nustatant ir sinchronizuojant filmo epizodų (kadrų) vaizdo ir garso (muzikos) trukmes.
Metronomas kaip muzikos instrumentas
Metronomą kaip muzikos instrumentą pavartojo M. Ravelis (operos Ispaniškoji valanda / L’Heure espagnole 1907–09 uvertiūroje), H. Villa‑Lobosas (Įtaigos siuita balsui ir orkestrui III dalyje / Suite sugestiva 1929), G. Ligeti (Simfoninė poema / Poême symphonique šimtui metronomų 1962).
Mälzelio metronomas
1352