metropoltas (gr. mētropolitēs – metropolijos gyventojas), katalikų ir stačiatikių vyskupas, vadovaujantis metropolijai, ir savo tiesiogiai valdomos vyskupijos arkivyskupas. Katalikų metropolito pareigos susijusios su konkrečia vyskupija arba popiežiaus patvirtintu vyskupijos sostu. Jam pavesta vyskupija yra metropolinė Bažnyčia. Bažnytinę provinciją, t. y. metropoliją, sudarančios kitos vyskupijos vadinamos sufraganinėmis vyskupijomis, jų vyskupai – sufraganais. Šiose vyskupijose metropolitas rūpinasi tikėjimo reikalais ir bažnytinės drausmės laikymusi, informuoja popiežių apie dvasininkų piktnaudžiavimus, Apaštalų Sosto leidimu atlieka kanoninę vyskupijos vizitaciją (jei to nedaro vyskupas sufraganas), skiria vyskupijos administratorių. Metropolitas, kaip savo vyskupijos vyskupas, visose bažnyčiose gali atlikti liturgines apeigas; katedros bažnyčioje jas gali atlikti tik informavęs vyskupijos vyskupą.
Metropolitas, priėmęs vyskupo konsekraciją, arba (jeigu ją jau turėjo) gavęs paskyrimą, per 3 mėnesius privalo asmeniškai arba per įgaliotinį popiežiaus prašyti palijaus (liturginis drabužis, simbolizuojantis metropolito valdžią). Metropolitas jį gali dėvėti visose savo vadovaujamos metropolijos bažnyčiose dalyvaudamas liturgijoje. Už metropolijos ribų palijaus dėvėti negali. Kai metropolitas perkeliamas į kitą metropoliją, privalo gauti naują palijų. Metropolitas negali naudotis pirmtako palijumi. Pagal paprotį, metropolitui mirus visi jo palijai turi būti sudėti į karstą ir drauge su juo palaidoti.
Metropolito pareigybė atsirado įsteigus bažnytinę provinciją. Nikėjos I susirinkimas (325) ir Antiochijos susirinkimas (341) nustatė metropolito teises: koordinuoti bažnytinį gyvenimą, šaukti metropolijos susirinkimus, apeliacine tvarka nagrinėti vyskupų ir kitų dvasininkų skundus, konsekruoti savo metropolijos vyskupus. Nuo 4 a. metropolito titulas priklausė konkrečios vyskupystės sostinei, nors Afrikoje metropolitas kartais būdavo vyriausiasis provincijos vyskupas (lot. senioratus africanus). Viduriniais amžiais metropolitas tvirtindavo jo vadovaujamoje provincijoje išrinktus vyskupus ir juos konsekruodavo, šaukdavo sinodus ir jiems vadovavo, nagrinėdavo apeliacijas dėl provincijos vyskupų priimtų nuosprendžių ir prieš tuos vyskupus pateikiamus skundus, rūpinosi laisvomis vyskupijomis, vizitavo vyskupijas ir tvarkydavo apsileidusių vyskupijų reikalus. Ilgainiui metropolitų valdžia mažėjo. Tridento susirinkimas (1545–63) apribojo metropolitų teisę vizituoti vyskupijas ir teisti tų vyskupijų vyskupus.
Lietuvoje 1926 įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją pirmasis metropolitas buvo Kauno arkivyskupas J. Skvireckas (1926–44). Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte 1926–42 ir 1944 –45 Vilniaus arkivyskupas metropolitas buvo R. Jałbrzykowskis. 1991 Kauno bažnytinės provincijos metropolitu paskirtas arkivyskupas S. Tamkevičius, Vilniaus bažnytinės provincijos – arkivyskupas A. J. Bačkis.
193