Metz (Mècas), miestas Prancūzijos šiaurės rytuose, Lotaringijos istorinėje srityje, į šiaurės vakarus nuo Strasbūro; Moselio departamento centras. Priklauso Didžiųjų Rytų administraciniam regionui.
Vokiečių vartai Metze (13–15 a.)
118 500 gyventojų (2019; aglomeracijoje 288 100 gyventojų). Metzas įsikūręs prie Moselio ir Seille’jaus upių santakos. Upių uostas. Geležinkeliai ir plentai į Strasbūrą, Nancy, Liuksemburgą; plento šaka į Reimso–Saarbrückeno (Vokietija) automobilių magistralę. Oro uostas. Juodoji metalurgija, automobilių gamyba (PSA Peugeot Citroën įmonės), naftos perdirbimas, elektrotechnikos, chemijos (plastikų, farmacijos), maisto (alaus, tabako), tekstilės, siuvimo pramonė. Žemės ūkio produkcijos (daugiausia galvijų, vyno) prekyba; tarptautinės mugės. Universitetas (įkurtas 1971). Technikos, menų ir amatų aukštosios nacionalinės mokyklos, konservatorija. Metzo technopolis apima moderniųjų technologijų pramonės šakas ir mokslines laboratorijas. Europos ekologijos institutas. Archeologijos, meno ir istorijos muziejai. Operos teatras. Klasikinės muzikos ir baleto festivalis. Botanikos sodas.
2271
Architektūra
Seniausi statiniai: romėnų amfiteatro liekanos (1 a.), romėnų palestra, 10 a. perstatyta į gotikinę Šv. Petro iš Monnainso baziliką. Šv. Stepono katedra (11 a. perstatyta, 13–15 a. išplėsta), puošta 13–16 a. ir 20 a. (suprojektuoti J. Villono, M. Chagallo ir kitų) vitražais. Kiti sakraliniai pastatai: romaninė Šv. Maksimino (12–15 a., puošta J. Cocteau vitražais, 1962), Šv. Ekero, Šv. Martyno, Šv. Segolen (visos 13 a.), gotikinė Šv. Vincento vienolyno (13–14 a., fasadas 18 a.), Šv. Klemenso (1635–1730) bažnyčios.
G. Pompidou centras Metze (2010, architektas Š. Banas, architektūrinės bendrovės Jean de Gastines Architectes, Philip Gumuchdjian Architects)
Išliko Rekolekcijų vienuolynas (14 a., nuo 1972 Europos ekologijos institutas), Šv. Glosindos abatija (18 a. antra pusė, kupolo tapyba dailininko J. Girardet, 1909 restauruota). 18 a. pastatyta sargybinė Kariuomenės aikštėje (architektas J.‑F. Blondelis, pradėta 1761), Teismo rūmai (1778–91, architektas Ch.‑L. Clérisseau). Išliko miesto vartai: Vokiečių (13–15 a.), Serpenoise (1852). Visuomeniniai pastatai: Šv. Livijaus viešbutis (12–13 a., perstatyti 16–17 a., dabar konservatorija), rotušė (1766–81), klasicistinis arsenalas (1864, 1989 perstatyta į koncertų salę, architektas R. Bofillis). 20 a. pastatai: geležinkelio stotis (1908, architektas J. Krögeris), Šv. Teresės bažnyčia (1963, architektai T. H. Expert’as, T. Dedunas), aukštoji Nacionalinė menų ir amatų mokykla (2000, architektas M. Rémonas).
2271
Istorija
Antikos laikais buvo gališkos mediomatrikų (sutrumpintai metsų) genties centras (iš čia Metzo pavadinimas). Nuo 4 a. vyskupijos centras. 451 nusiaubtas hunų. 6 a. tapo frankiškos Austrazijos karalystės, 843 suskilus Karolio Didžiojo imperijai – Lotaringijos sostine. Nuo 12 a. laisvasis Šventosios Romos imperijos miestas, dėl savo laisvių daug kariavęs su Liuksemburgo kunigaikščiais, Triero arkivyskupu, Burgundijos hercogais ir Prancūzija.
1552 miestą užėmė Prancūzijos karalius Henrikas II. 1552 10–1553 01 miestas sėkmingai atlaikė Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V kariuomenės apsiaustį ir liko Prancūzijos valdžioje. Šventoji Romos imperija galutinai atsisakė Metzo pagal Vestfalijos taikos sutartį. Mietas buvo kelis kartus stipriai įtvirtinamas.
Per 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karą po 54 dienų apsiausties miestas pasidavė Vokietijos kariuomenei. 1871–1918 Vokietijos imperijos dalis. Po I pasaulinio karo grąžintas Prancūzijai. Per II pasaulinį karą 1940–44 vėl užimtas Vokietijos, išvaduojant labai apgriautas. Vėliau Metzas prarado savo, kaip tvirtovės, paskirtį, bet ir toliau plėtėsi.
2271