Mèzija (lot. Moesia), senovės kraštas Pietryčių Europoje, tarp Dunojaus žemupio ir Balkanų. Vakaruose ribojosi su Drinos upe, šiaurėje – su Dunojumi, rytuose – su Juodąja jūra (jos pakrantėse klestėjo graikų įkurtos Odeso, Tomų, Kalačio, Istro ir kitos kolonijos). Seniausi gyventojai – trakai (mezai, getai, besai).
29–27 pr. Kr. kraštą nukariavo Markas Licinijus Krasas jaunesnysis (Kraso vaikaitis). 86 pr. Kr. Mezija buvo suskirstyta į 2 provincijas: Aukštutinę Meziją (lotyniškai Moesia Superior) ir Žemutinę Meziją (lotyniškai Moesia Inferior). 3 a. pabaigoje Aukštutinė Mezija su Makedonija, Epyru, Achaja ir Kretos salomis sudarė Mezijos dieceziją (ji 4 a. prijungta prie Dakijos diecezijos), Žemutinė Mezija prijungta prie Trakijos diecezijos.
4 a. Mezijoje apsigyveno gotai, 6–7 a. – slavai. 214 Mezijoje gimė Romos imperatorius Klaudijus Gotas, apie 390 Mezijoje (Durostore, dabar Silistra, Bulgarija) gimė Romos karvedys Aecijus, kuris įveikė Atilos vadovaujamus hunus Katalauno laukų mūšyje (451).
Dabar Mezijos teritorijos dalys priklauso Bulgarijai, Rumunijai, Makedonijai, Serbijai.