mezoltas (mezo… + gr. lithos – akmuo), vidurinis akmens amžius. Archeologinis laikotarpis po paleolito. Terminą 1865 pavartojo J. Lubbockas.
Mezolitas yra visuomenės raidos laikotarpis, apimantis holoceno epochos preborealio, borealio ir atlančio periodus (8000–5500/5300 pr. Kr.). Iš dalies mezolitas įsiterpia tarp dviejų skirtingų klimato laikotarpių: driaso III ir atlančio; materialiosios kultūros raidos požiūriu mezolitas yra tarp mikrolitų ir keramikos dirbinių atsiradimo, ūkio – tarp labiausiai išplėtoto miškų zonos pasisavinamojo ūkio ir gamybinio ūkininkavimo pradžios, visuomenės raidos – tarp klajoklių medžiotojų, žvejų ir maisto rinkėjų bendruomenių ir sėsliųjų gyvulių augintojų ir žemdirbių bendruomenių susidarymo. Mezolito laikotarpiu žmogus, kaip biologinė būtybė, prisitaikė gyventi pakitusioje gamtinėje (dažniausiai miškų) aplinkoje.
Mezolitas Lietuvoje
Lietuvoje mezolitas apima 8000–5000 pr. Kr. laikotarpį. Skirstomas į ankstyvąjį (aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų), vidurinį (septintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir vėlyvąjį (šešto tūkstantmečio prieš Kristų pirma pusė); per archeologinius tyrimus juos atitinka tam tikri holoceno stratigrafiniai lygiai.
Ankstyvąjį laikotarpį atspindi preborealyje dar gyvavusi vėlyvoji Svidrų kultūra (Drąseikių, Kauno rajono savivaldybė, Kabelių 2, Varėnos rajono savivaldybė, Pasienių 1, Vilniaus rajono savivaldybė, Jakštonių 1, Kaišiadorių rajono. savivaldybė, gyvenvietės), Kundos kultūra (Biržulio stovyklavietės ir gyvenvietės, Lampėdžių, Kauno rajono savivaldybė, Paštuvos stovyklavietė, Pakretuonės 4, Šaltaliūnės, Švenčionių rajono savivaldybė ir kitos gyvenvietės), Maglemosės kultūra (Maksimonių stovyklavietės ir gyvenvietė, Girežerio 3, Varėnos rajono savivaldybė, ir Kabelių 23 gyvenvietės). Jų gyvenvietėms priskiriami titnago dirbinių tipai su ryškiais vėlyvojo paleolito bruožais ir nedidele dirbinių mikrolitizacija.
mezolitas Lietuvoje
Antrasis laikotarpis sietinas su ankstyvojo mezolitinio Nemuno tipo titnago dirbiniais – čia jau ryški mikrolitizacija (Paštuvos 1, Pyplių 1, Kauno rajono savivaldybė, Lampėdžių, Kabelių 23, Kabelių 2, gyvenvietės). Šio tipo dirbinių pradėjo rastis dar preborealio pabaigoje, visas savo ypatybes jie įgijo borealyje. Trečiasis laikotarpis susijęs su vėlyvuoju mezolitiniu Nemuno (Janisławicų) titnago dirbinių tipu vėlyvajame borealyje ir atlantyje (Kabelių 2, Katros 1, Varėnės 2 ir Varėnės 5, Varėnos rajono savivaldybės, Biržulio stovyklavietės ir kitos gyvenvietės) – be trikampių mikrolitų, jau gausiai aptinkama trapecijų ir lancetų. Ypač paplinta trapecijos, kurios Europoje plito borealio ir atlančio laikotarpių sandūroje; jos rodo, kad prasideda vėlyvasis mezolitas. Pastarasis dirbinių tipas ypač suklesti ir išplinta pirmoje ir vėliau klesti antroje atlančio pusėje – jau ankstyvajame neolite.
Gyventojai vertėsi medžiokle (medžiojo miškų ir jūros pakrančių gyvūnus); jie naudojo kaulinius ietigalius, strėlių antgalius, durklus, kirvius su koto skyle. Žvejybai naudojo žeberklus, ietigalius su įstatomais titnaginiais ašmenėliais, vientisus kaulinius meškerių kabliukus, peikenas; tinklus pynė iš liepos karnų sukamų virvių. Medžioti padėjo prijaukintas šuo. Žmonės gyveno įgilintuose ovalo formos pastatuose su židiniais. Tokių pastatų liekanų aptikta Paramelio 3 (Varėnos rajono savivaldybė), Varėnės 2, Rėkučių 1 (Švenčionių rajono savivaldybė) gyvenvietėse. Būstų statybai naudojo titnaginius kirvius, odai išdirbti – titnaginius gremžtukus, kaulinių, raginių, medžio dirbinių gamybai – rėžtukus, peilius, grandukus, rėžtukus.
Mezolito laikotarpiui būdingi mirusiųjų pasauliui skirti kapinynai, kurie įrengiami atokiau nuo gyvenviečių – už vandens telkinių, ant kalvų ar salose. Lietuvoje tokių palaidojimų pavieniuose kapinynuose aptikta Spigine ir Duonkalnyje (Telšių rajono savivaldybės teritorija). Mirusieji laidoti ant nugaros, gausiai apibarstyti ochra, drabužiai puošti iš žvėrių dantų padarytais kabučiais, aptinkama įkapių. Titnago žaliava per mainus plito iš dabartinės Lietuvos teritorijos pietuose esančių Titno, Margionių ir Nemuno aukštupio titnago kasyklų į Šiaurės Lietuvos, Latvijos ir Estijos netitnagingą zoną.
Mezolito laikotarpiu endogaminę gentį sudarė giminystės ryšiais susijusios egzogaminės bendruomenės (giminės), savo ruožtu susidedančios iš mažųjų šeimų. Ūkis plėtojosi individualėjimo kryptimi; gyvenvietėse aptinkamas inventorius ir jo paskirtis t. p. rodo, kad didėjo medžiotojų, žvejų ir maisto rinkėjų bendruomenes sudariusių šeimų reikšmė.
L: Lietuvos istorija t. 1 Vilnius 2005.
3044