Mežotnės piliakalnis (Mežotnes pilskalns, Mẽžuotnės pliakalnis), archeologinis paminklas Latvijoje, Bauskės rajone, Mežotnės valsčiuje, Lielupės dešiniajame krante. Mežotnės piliakalnis tirtas 1938–40, 1942 (vadovas V. Ģinteras), 1948–49 (vadovai E. Brīvkalne, Ā. Stubavas), 1969–70 (vadovas M. Atgāzis). Mežotnės piliakalnio teritorija užima 3500 m2. Piliakalnis 16 m aukščio. Rytų pusėje atskirtas aukštu Lielupės krantu, šiaurės – upelio raguva. Vakarinėje ir pietinėje pusėje buvo įtvirtintas dviem pylimais ir grioviais. Per archeologinius kasinėjimus atidengta 10 kultūrinių sluoksnių, datuojamų 9–14 amžiumi. Rasta brūkšniuotosios keramikos šukių, iš kurių nustatoma, kad Mežotnės piliakalnis buvo gyvenamas pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų, t. p. vėlyvojo paleolito strėlės antgalis. Rasta 14 pastatų (4 × 4 ir 8 × 6 m dydžio) su židiniais ir krosnimis, tarp jų kalvio, kaulo ir rago apdirbėjo, juvelyro dirbtuvių, daugiau kaip 3600 įvairių dirbinių, iš kurių sprendžiama apie 9–14 a. žiemgalių ūkį, prekybą ir kultūrą.
2338