mezozòjus (gr. mesos – vidutinis, vidurinis, tarpinis + zōē – gyvybė), Žemės geologinės istorijos fanerozojaus eono antroji (vidurinė) era, prasidėjusi po paleozojaus eros prieš 251 mln. metų. Era skirstoma į 3 geologinius periodus (sistemas): triasą, jurą ir kreidą.
Mezozojaus metu Pangėjos superžemynas suskilo į Laurazijos (Šiaurės pusrutulyje) ir Gondvanos (Pietų pusrutulyje) žemynus; juos skyrė judrioji Viduržemio jūros juosta – Tetidės jūros baseinas. Per triaso kimerinę kalnodarą formavosi raukšlės, vyko viena didžiausių Žemės istorijoje regresijų. Kai kuriuose regionuose suaktyvėjo vulkaninė veikla.
Juros periodu judriosiose Alpių (Pietų Europa), Himalajų (Centrinė Azija), Andų (Pietų Amerika) juostose susidarė salynai. Juros pabaigoje ir kreidos pradžioje prasidėjo jūros transgresija, sudariusi sąlygas atsirasti plačioms kalnagūbrių sistemoms (Kordiljerų, Andų), išsiplėtusioms į Šiaurės Amerikos ir Pietų Amerikos žemynus.
Kreidos pradžioje Europa jau buvo susijungusi su Eurazijos žemynu, sumažėjo jūros plotai. Gondvanos žemynų pakraščius užtvindė viršutinės kreidos cenomanio amžiaus jūros transgresija, ypač išplitusi Europoje; jūriniai baseinai užliejo iki 29 % dabartinių žemynų ploto. Atsiskyrė Afrikos ir Pietų Amerikos litosferos plokštės, susidarė Pietų Atlanto vandenynas, kuris vėliau susijungė su Vidurio Atlanto vandenynu. Tetidės jūros baseino vietoje formavosi kalnų grandinės.
Mezozojaus pabaigoje susiformavo sudėtingos Uolinių kalnų (Šiaurės Amerika) ir Andų (Pietų Amerika) raukšlinės struktūros. Buvusią vandenyno juostą tarp Afrikos, Gondvanos ir Eurazijos kalnodaros procesai daug kur pavertė žemynu. Žemynų padėtis tapo panaši į dabartinę: Laurazija suskilo į Šiaurės Ameriką ir Euraziją, Gondvana – į Pietų Ameriką, Afriką, Australiją, Antarktidą ir Indijos platformą.
Beveik visų rūšių gyvūnų išnykimas permo pabaigoje leido atsirasti naujiems gyvūnams. Iš stuburinių per triasą išnyko stegocefalai, atsirado dabartiniai varliagyviai, kaulinės žuvys, įsivyravo stambūs ropliai; sausumoje daugiausia buvo dinozaurų (pvz., proterozuchų, listozaurų), jūrose – ichtiozaurų, pleziozaurų, mozazaurų. Triaso pabaigoje atsirado žolėdžiai dinozaurai – diplodokai, apatozaurai, pasirodė skraidantieji ropliai (pterozaurai), pirmieji paukščiai (archeopteriksai), placentiniai žinduoliai. Iš bestuburių daugiausia buvo galvakojų moliuskų (amonitų, belemnitų), klestėjo dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai, pečiakojai, pintys, koralai, jūrų ežiai, iš pirmuonių – foraminiferai. Mezozojuje Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostose augo daugiausia spygliuočiai, asiūkliniai, paparčiai. Tropinio ir subtropinio klimato juostose iki kreidos vidurio daugiausia augo plikasėkliai ir sporiniai. Kreidos viduryje paplito magnolijūnai, iš spygliuočių – pušys, mamutmedžiai, kukmedžiai. Mezozojaus pabaigoje prasidėjo organinio pasaulio pokyčiai. Dėl staigios klimato kaitos išmirė daug mezozojaus erai būdingų gyvūnų (dinozaurų, pleziozaurų, amonitų, belemnitų, inoceramų, rudistų), vystėsi geriau prisitaikę žinduoliai, t. p. smulkesni gyvūnai (driežai, gyvatės).
Mezozojaus nuogulose yra apie 55 % pasaulio naftos ir gamtinių dujų išteklių. Didžiausi naftos telkiniai yra Meksikos, Persijos įlankose, Šiaurės jūroje, Saudo Arabijoje, Vakarų Sibire, Viliujaus sineklizėje, Pakaspijyje, Australijos platformoje, naftos ir gamtinių dujų – Aliaskoje, Kalifornijoje, Pietų Amerikoje (Venesueloje), Vakarų Afrikoje (Nigerijoje), Šiaurės Afrikoje (Libijoje), Vidurinėje Azijoje (Turkmėnijoje, Kazachijoje). Mezozojaus uolienose yra apie 40 % pasaulio anglių atsargų: Rusijos šiaurės rytuose, Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose ir Aliaskoje, Kanadoje, Kinijoje, Mongolijoje, Centrinėje Afrikoje, Pietų Amerikoje (prie Magelano sąsiaurio). Mezozojaus uolienų storymėse gausu rūdinių telkinių, susijusių su labai aktyviu Ramiojo vandenyno judriosios juostos magmatizmu (didelės Rytų Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos alavo, vario porfyrų, molibdeno provincijos). Viduržemio jūros juostos vario porfyrų telkinių yra Bulgarijoje, vario sulfidų, geležies ir kobalto skarnų – Kaukaze, cirkonio‑ilmenito sąnašynų – Ukrainoje, Sibire, aukso – Mongolijos‑Ochotsko juostoje. Gausu nuosėdinės kilmės geležies, aliuminio rūdų, fosforitų (ypač Šiaurės Afrikoje), gipso, sieros, akmens ir kalio druskų, statybinių žaliavų (molių, mergelių, kreidos, klinties).
Lietuvoje mezozojaus uolienos slūgso vakaruose, pietvakariuose ir pietuose. Mezozojaus klimatas Lietuvoje daug kartų keitėsi; žemynines sąlygas pakeisdavo jūrinės. Naudingosios iškasenos: molis, smėlis, opoka, mergelis, smiltainis, klintis, aleurolitas ir aleuritas, baltoji kreida.