Michail Percov
Percov Michail (Michailas Percòvas) 1919 05 26Kazanė 2001 12 15Vilnius, lietuvių scenografas, tapytojas. 1936–39 tapybos mokėsi Odesos meno mokykloje. Nuo 1947 gyveno Lietuvoje. 1947–49 Žemaičių, 1949–53 Šiaulių ir 1953–70 Lietuvos akademinio dramos teatro dailininkas, 1970–89 Lietuvos rusų dramos teatro vyriausiasis dailininkas. 1959–79 dėstė Lietuvos konservatorijoje.
Kūryba
Sukūrė scenovaizdžių, daugiausia dramos teatro spektakliams: Lietuvos akademiniame dramos teatre – E. De Filippo Melo ilgos kojos (1958), A. Millerio Komivojažerio mirtis (1959), K. Sajos Pirmoji drama (1961), E. Radzinskio 104 puslapiai apie meilę (1964), S. Mrożeko Tango (1967), D. Wassermano ir J. Dariono Žmogus iš La Mančos (1970), Lietuvos rusų dramos teatre – A. Čechovo Žuvėdra (1960), J. Słowackio Marija Stiuart (1971), J. Anouilh’aus Keleivis be bagažo (1972), Erfurto miesto teatre – M. Gorkio Dugne (1973), P. Calderóno de la Barcos Dama vaiduoklė (1986), Kauno lėlių teatre – V. Majakovskio Misterija Buf (1967). Daugiausia bendradarbiavo su režisieriais B. Dauguviečiu, R. Juknevičiumi, J. Grybausku, J. Rudzinsku, J. Jurašu, V. Čibiru. Scenografijos kūriniai pasižymi konstruktyvumu, kontrastingų medžiagų deriniais. Scenovaizdyje pabrėžiama scenografijos funkcionalumas ir universalumas, būdinga poetinės metaforos. Nutapė natiurmortų, peizažų, teminių, portretinių kompozicijų (tušu, aliejumi), nuliejo akvarelių.
M. Percov. B. Brechto Opera už tris skatikus scenovaizdžio eskizas (koliažas, 1974)
Parodos
Nuo 1947 dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, individualios Vilniuje (1965, 1966, 1969, 1973, 1979, 1982, 1986, 1989, 1992, 1997, 1999), Maskvoje (1976).
Kūriniai muziejuose
Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.
Apdovanojimai
Gedimino ordino Karininko kryžius (1999).
L: Michailas Percovas Vilnius 1982.
2103