Sciacca Michele Federico (Mikelė Federikas Šakà) 1908 07 12Giarre (prie Catanijos) 1975 02 24Genuja, italų filosofas. Krikščioniškojo spiritualizmo atstovas.
Išsilavinimas ir veikla
1926–30 studijavo Neapolio universitete. 1935–38 dėstė Neapolio, 1938–47 – Pavijos, 1947–75 – Genujos universitetuose; profesorius (1938). 1946 įkūrė žurnalą Il Giornale di Metafisica ir jam vadovavo iki 1975.
Filosofijos bruožai
Ankstyvojo laikotarpio M. F. Sciaccos idėjoms turėjo įtakos neohėgelizmas (ypač G. Gentile), vėliau Platono, Šv. Augustino ir Tomo Akviniečio idėjų veikiamas palinko į krikščioniškąjį spiritualizmą, pabrėžusį dieviškąjį žmogaus sielos pradą ir savęs pažinimo svarbą. M. F. Sciaccai turėjo įtakos ir egzistencialistai (S. Kierkegaard’as, G. Marcelis ir kiti). Kai kurioms jų idėjoms pritarė, bet kritikavo polinkį į iracionalumą, pesimizmą, ontologijos ignoravimą. Savo metafizikoje M. F. Sciacca jungė spiritualizmo ir tomizmo idėjas, akcentavo žmogaus kaip dvasinės būtybės klausimus.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Filosofija ir metafizika (Filosofia e Metafisica 1950), Aktas ir būtis (Atto ed Essere 1956), Mirtis ir nemirtingumas (Morte ed immortalita 1959), Vidinis objektyvumas (L’interiorità oggettiva 1967), Filosofija ir antifilosofija (Filosofia e antifilosofia 1968).