Michelsono ir Morley eksperimento schema: 1 – šviesos šaltinis, 2 – pusskaidrė plokštelė, dalijanti šviesos spindulį į du, 3, 4 – interferometro veidrodžiai, 5 – okuliaras
Michelsono ir Morley eksperimentas (Máiklsono ir Mòrlio eksperimeñtas, Máiklsono bañdymai), tyrimas, kuriuo įrodyta, kad nėra eterio – šviesos sklidimo terpės. 1877 atliko A. A. Michelsonas ir Edwardas Williamsas Morleyʼis (Jungtinės Amerikos Valstijos). 19 a. pabaigoje buvo manoma, kad šviesa sklinda eteryje, kuris kūnams judant nejuda. Jei eteryje šviesos greitis c, Žemės atžvilgiu jos skriejimo kryptimi šviesos greitis turėtų sumažėti iki c – v (v – Žemės skriejimo orbita greitis), o priešinga kryptimi padidėti iki c + v. Dėl vadinamo eterio vėjo Žemei skriejant nejudančiame eteryje turėtų pakisti šviesos spindulių sklidimo greitis. Norėdamas nustatyti eterio vėjo poveikį 1881 A. A. Michelsonas išbandė savo sukonstruotą 2 spindulių interferometrą (Michelsono interferometras). Vienas interferometro petys buvo atsuktas Žemės skriejimo kryptimi, kitas jai statmena kryptimi. Okuliaro židinio plokštumoje tada susidaro interferencinis vaizdas, priklausantis nuo šviesos spindulių eigos skirtumo. Jei interferometro pečiuose šviesa sklistų skirtingu greičiu, pasukus prietaisą 90° kampu turėtų pasikeisti spindulių eigos skirtumo ženklas, pasislinkti interferencijos juostelės.
Matavimai parodė, kad juostelių poslinkis daug mažesnis, negu turėtų būti, jei eteris yra. 1887 A. A. Michelsonas su Edwardas Williamsas Morleyʼis patobulino interferometrą, jie pailgino šviesos nueinamą kelią iki 11 m daug kartų šviesai atsispindint nuo veidrodžių ir sklindant interferometro pečiais; be to, jam pritaisė sukimo įrenginį. Matavimai buvo dar tikslesni ir įrodė, kad eterio nėra, kad pastoviu greičiu judančiose atskaitos sistemose elektromagnetiniai reiškiniai vyksta vienodai. Michelsono ir Morley eksperimento rezultatais buvo pagrįsti kai kurie reliatyvumo teorijos principai.