micvà (hebr. nurodymas, įsakymas), judaizme – religinė nuostata, draudimas; Dievo įsakymas. Rašytinėje Toroje (Penkiaknygėje) išskiriama 613 įsakų, įstatymų ir nuostatų. Pagal tradiciją, micva duota Dievo, todėl yra amžina ir nekintama, tai absoliutus teisės (halacha) ir moralės pagrindas. Religinių normų ir draudimų laikymasis priklauso nuo judaizmo krypties. Tik valgio draudimai (košeris) ir šabo šventimas laikomi vienomis svarbiausių religinių praktikų visiems judėjams. Ortodoksai siekia išsaugoti tradicinį religinį gyvenimą. Reformuotojo judaizmo šalininkai teigia, kad Tora įkvėpta Dievo, bet užrašyta žmonių, todėl atspindi užrašymo laikotarpio mentalitetą ir sampratas. Siekiant nuspręsti, kokia religinė praktika neatitinka gyvenamojo laikotarpio reikmių, išsamiai ištudijavus įstatymus leidžiama pasirinkti praktikuoti tik tai, kas didins asmens santykio su Dievu šventumą. Konservatyviojo judaizmo atstovai naujas moderniomis gyvenimo sąlygomis susiklosčiusias ir nusistovėjusias praktikas laiko norminėmis. Religinė nuostata, kuri gali būti pripažinta standartine, turi būti patvirtinta Žydų įstatymų ir standartų komiteto (Committee on Jewish Law and Standards, CJLS) 80 % narių balsų dauguma ir Rabinų asamblėjos (įkurta 1901) posėdžio balsų dauguma.
Micvos laikomasi ne dėl sąžinės priekaištų, o iš paklusnumo Dievui, laisva valia. Vykdant įsakymus pasiekiamas tikrasis džiaugsmas ir šventumas (Mak 3, 16). Nuostata, kad micva yra ne priemonė, o tikslas suformuluota Antrosios šventyklos laikotarpiu. Kai kurių įsakymų prasmė paaiškinta Toroje (Iš 22, 26; 23, 9; Įst 11, 19; 17, 16–17; 4, 6–8).
Pagal seniausią žinomą klasifikaciją micva skirstoma į įsakymus ir draudimus. Kartais skiriami bibliniai, Įstatymo mokytojų, ritualiniai (apima žmogaus ir Dievo santykius) etiniai (santykius su artimu), bendruomeniniai (gaonų laikotarpiu išskirta kategorija) įstatymai. Jų eiliškumas nenustatytas (kaip pvz., Dekalogo). Talmudo laikotarpiu Įstatymo mokytojai siekė kai kurias micvas tiksliau apibrėžti, kad būtų išvengta galimo jų pažeidimo, o kai kurias apriboti, kad jų būtų beveik neįmanoma įvykdyti (pvz., mirties bausmės). Nuo helenistinio laikotarpio buvo bandoma religines nuostatas įvairiai interpretuoti, skirstyti, racionaliai pagrįsti. Filonas Aleksandrietis skirstė jas į tikėjimo, dorovės ir elgesio, kurių visuma esantis kelias į tyro gyvenimo filosofinį idealą. Žydų mąstytojas Saadija ben Josefas (882–942) pirmasis suskirstė įsakus į racionalius (anot jo, apima žmonių santykius) ir pagrįstus apreiškimu, kurių racionaliai pagrįsti neįmanoma, nes Dievo išmintis nesuvokiama žmogui. Abrahamas ben Davidas ibn Daudas įvedė skirstymą į visuotinai priimtuosius ir gautuosius įstatymus. M. Mendelsonas teigė, kad visi Biblijos įstatymai yra Dievo apreikšti ir turi amžinąją vertę. Maimonidas neigė bet kokį jų skirstymą, nes, anot jo, visi kilo iš Dievo išminties.