miegapeliniai
miegapelniai (Gliridae), graužikų (Rodentia) būrio šeima. 26 rūšys, 8 gentys. Paplitę Vakarų Europoje, Centrinėje ir Pietų Afrikoje, keliose izoliuotose Azijos vietovėse.
Kūno ilgis 6–20 cm, uodegos – 4–16 cm, kūno masė 15–200 g. Kailis rusvas arba pilkas. Uodega dažniausiai puri. Priekinės kojos keturpirštės, užpakalinės penkiapirštės, su trumpais, lenktais nagais. Pėdos plikos. Miegapeliniai gyvena dažniausiai miškuose ir miškastepėse. Vikrūs, daugelis miegapelinių rūšių gerai laipioja medžiais (ten ir praleidžia didesnę laiko dalį), kitos – dažnesnės ant žemės, 1 rūšis – pelinė miegapelė (Myomimus personatus) gyvena tik ant žemės. Aktyvesni naktį. Slepiasi tarp medžių šaknų, urvuose, drevėse, inkiluose rutulio formos lizduose. Miegapeliniams būdinga riebalų kaupimas ir ilgas (apie 7 mėn.) žiemojimo laikotarpis. Neturi aklosios žarnos. Minta vaisiais, vabzdžiais, voragyviais, kai kurie dar ir smulkiais stuburiniais, kiaušiniais. Nėštumas 21–32 dienos. Veda 1–3 kartus per metus 2–10 jauniklių. Gyvena 3–6 metus. Senovės romėnai miegapeles laikydavo maistui.
didžioji miegapelė
Lietuvoje 4 rūšys. Dažniausia lazdyninė miegapelė (Muscardinus avellanarius); kūno ilgis 7–9 cm, uodega panašaus ilgio, vidutinė masė 15–25 g; žiemos metu praranda iki 45 % masės. Didžioji miegapelė (Glis glis; kūno ilgis 15–20 cm, uodegos 10–15 cm, masė 150–180 g) ir miškinė miegapelė (Dryomys nitedula; kūno ilgis 8–12 cm, masė 22–44 g) retos; abi rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Ąžuolinė miegapelė (Eliomys quercinus) 1959 registruota paskutinį kartą.
lazdyninė miegapelė
2005
-miegapelė