miẽgas, periodiška žmogaus ir aukštesnės organizacijos gyvūnų sąlyginės ramybės būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs ryšį su aplinka, aktyviai atkuria jėgas; vienas biologinių ritmų (cirkadinis). Miegas yra endogeninių veiksnių sukelta specifinė smegenų ir viso organizmo būsena. Budrumo ir miego fazės priklauso nuo smegenų nervinių ląstelių tinklo veiklos, kurią reguliuoja smegenų kamieno tinklinis darinys. Jis gauna informaciją iš visų juntamųjų takų ir tarpinių smegenų. Miegui įvertinti registruojamas smegenų bioelektrinis aktyvumas (EEG – elektroencefalograma), raumenų tonusas (EMG – elektromiograma) ir akių inervacija (EOG – elektrookulograma). 1968 nustatytos 2 miego fazės: lėtasis ir greitasis (paradoksinis). Lėtojo miego metu elektroencefalogramos ritmas lėtėja nuo alfa ir delta ritmo. Yra 4 lėtojo miego stadijos. Pirmoji stadija – mieguistumas, išglebimas. Žmogus snūduriuoja apie 5–10 min ir gali būti lengvai pažadinamas. Akys juda lėtai, mažėja raumenų aktyvumas. Antroji stadija – jautrus negilus miegas. Akys nebejuda, retėja širdies ritmas, mažėja kūno temperatūra, lėtėja elektroencefalogramos bangos. Trečioji ir ketvirtoji stadijos – gilus miegas. Elektroencefalogramos amplitudė mažėja, atsiranda delta bangos. Nėra akių judesių ir raumenų aktyvumo. Sunku pažadinti. Labai retai prisimena sapnus, dažniau košmariškus. Sulėtėja vidaus organų veikla, kraujotaka. Greitasis miegas (paradoksinis miegas) būdingas tik žmogui ir aukštesniesiems žinduoliams. Elektroencefalogramos bangos dažnos, panašios į snaudimo. Silpnėja ar išnyksta refleksai, raumenų tonusas. Kartais trūkčioja veido ir galūnių raumenys, būdinga greiti akių judesiai, pagreitėjusi smegenų kraujotaka, nereguliarus širdies ritmas, nepastovus kraujospūdis, padidėjusi kūno temperatūra. Pažadintų šioje fazėje 80–90 % žmonių prisimena sapnus, kuriems būdingi ryškūs vaizdai. Greitasis miegas sudaro 20–25 % viso miego. Lėtasis ir greitasis miegas sudaro vieną miego ciklą, kuris trunka 60–100 min (4–6 ciklai per naktį). Vakare vyrauja lėtasis, antroje nakties pusėje – paradoksinis miegas. Todėl pirmosios miego valandos yra svarbiausios. Žmogus geriausiai išsimiega tarp 23 ir 6 h. Individualus miego ciklas, jo ritmai ir trukmė susiformuoja 11–13 gyvenimo metais ir išlieka iki 65–70 metų. Miego trukmė su amžiumi trumpėja nuo 8,5–10 h (11–13 m.) iki 6–6,5 h (50–90 m.). Naujagimių miegas – polifazinis, kūdikių miegas – dvifazinis, suaugusiųjų miegas – monofazinis (1 kartą per parą). Žmogui senstant miego kokybė blogėja – dažnai prabundama, snūduriuojama dienos metu. Miegą galima sukelti įtaigos būdu (hipnotinis miegas) arba vaistais. Miegas – būtina nervinių ląstelių būsena, kada apdorojama gauta informacija, biologiškai svarbi perkeliama į ilgalaikę atmintį (įtvirtinama atmintis), pasąmonė išvaloma nuo nereikalingos informacijos, atkuriami smegenų ir organizmo energetiniai ištekliai, aktyvėja baltymų, augimo hormono ir kitų junginių biosintezė, stabilizuojami bioelektriniai procesai. Apie 50 % suaugusių žmonių miegas yra sutrikęs. Stebima nemiga, patologinis mieguistumas (hipersomnija), miego priepuoliai 1–10 min (narkolepsija), ilgai trunkantis (nuo kelių valandų iki metų) mieguistumas (letargija) ir kita.
Daugumos gyvūnų miegas tėra smegenų aktyvumo sulėtėjimo, kūno neveiklos periodai. Gyvūnams, kurių gyvybingumas sumažėja esant nepalankioms sąlygoms, būdingas įmygis. Žinduolių miegas iš esmės nesiskiria nuo žmogaus miego.
2082