mielomà (myeloma < gr. myelos – kaulų čiulpai), kraujo sistemos piktybinis navikas. Sudaro apie 10 % visų navikinių ligų, antra pagal dažnį (po ne Hodgkino limfomos) kraujo navikinė liga. Mielomos navikinį audinį sudaro vieną imunoglobulinų tipą ar jų fragmentus (lengvąsias – Bence’o Joneso baltymo ar sunkiąsias imunoglobulinų grandines) sintetinančios proliferuojančios plazminės ląstelės. Dažniausiai pasitaiko dauginė mieloma (myeloma multiple) – kaulų sistemos plazminių ląstelių daugiažidiniai navikai, kurie ilgainiui pažeidžia ir minkštuosius audinius. Kaulų čiulpuose mutuoja antikūnus sintetinančios plazminės ląstelės, jos tampa navikinėmis, dauginasi ir gamina daug patologinių imunoglobulinų (vadinamųjų paraproteinų) ar jų fragmentų. Šie kaupdamiesi kraujuje trikdo kraujotaką, išskiriami pro inkstus juos pažeidžia – ilgainiui atsiranda inkstų nepakankamumas. Navikinės ląstelės ardo kaulus, jie darosi skausmingi, dažnai lūžta, kraujuje būna hiperkalcemija. Dėl normalių imunoglobulinų stokos sutrinka imunitetas, dažnai sergama įvairiomis infekcijomis, plaučių uždegimu. Mieloma dažniausiai serga 50–60 metų žmonės. Diagnozuojama atlikus kraujo, radiologinius (kaulų rentgenogramas, magnetinio branduolių rezonanso) tyrimus, kaulų čiulpų punkciją. Gydoma chemoterapiniais preparatais, bifosfonatais. Ligoniai išgyvena 2–6 metus (tai priklauso nuo ligos stadijos, organų pažeidimo sunkumo).
1334