miẽstas palydõvas, miestas, esantis prie didelio miesto ir turintis su juo gamybinių, ūkinių, kultūrinių, buitinių ryšių. Gali būti pramonės, poilsio, mokslo, gyvenamasis, vadinamasis miegamasis. Miestai palydovai pradėti planuoti siekiant apriboti didelių miestų teritorijų plėtrą, sumažinti jų užstatymo tankį ir spręsti ekologines problemas.
Apie tokį miesto plėtros modelį galvojo jau Leonardo da Vinci. 19 a. viduryje vokiečių sociologas V. A. Huberis iškėlė pramoninės gyvenvietės, vadinamos vidine gyvenviete (vok. innere Ansiedlung) idėją. Miesto palydovo terminą knygoje Miestai palydovai: Pramoninių priemiesčių studija (Satellite Cities: A Study of Industrial Suburbs 1915 32001) pirmasis pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų urbanistas G. R. Tayloras. Ch. B. Purdomas išleido knygą Miestų palydovų statyba: Indėlis į miesto plėtros ir regioninio planavimo mokslą (The Building of Satellite Towns: A Contribution to the Study of Town Development and Regional Planning 1925), kurioje pateikė išsamią miestų palydovų studiją. 20 a. pirmoje pusėje miestų palydovų teoriją ir praktiką plėtojo anglų architektas R. Unwinas, rusų urbanistai A. Ščiusevas, I. Golosovas, vokiečių architektai E. May, H. Meyeris. Vienas didžiausių miesto palydovo projektų – Didžiojo Londono bendrasis planas (1944, architektas L. P. Abercrombie; neįgyvendintas). Žymesni suplanuoti miestai palydovai: Elizabethas (1955, Pietų Australijos valstija), Cumbernauldas (1956, Šiaurės Lanarkshire’o sr., Škotija), Milton Keynesas (1967), Vällingby, Farsta (abu 20 a. vidurys, dabar Stokholmo miesto dalys). 1898 E. Howardas suformulavo miesto palydovo principu grindžiamą miesto sodo sampratą.
902