miẽstas-valstýbė, daugiausia senovėje ir viduriniais amžiais gyvavęs teritorinis administracinis darinys, kurio branduolys buvo miestas. Paprastai miestą-valstybę sudarė miesto žemė ir nedidelė jį supanti teritorija. Visi šio arealo gyventojai, miesto-valstybės teritorijoje turintys nuosavybės, buvo visateisiai jo piliečiai.
Pirmieji miestai-valstybės atsirado apie 3000 pr. Kr. Tigro ir Eufrato tarpupyje. Mesopotamijoje buvo maždaug 20 miestų-valstybių (išlikę jų pavadinimų: Akadas, Ūras, Lagašas, Urukas ir kiti) su sava politine valdžia, bet bendra materialiąja ir dvasine kultūra. Kiekvieno tokio miesto-valstybės centre stovėjo temenos – tvirtovė, kurią sudarė šventykla ir dvasininkų rezidencija. Šventykla buvo ne tik religinis centras, bet ir savotiškas bankas. Tikėta, kad galingiausias miesto-valstybės turtuolis yra vietinis dievas, kuris savo įgaliotiniais ir tarnais paskyrė dvasininkų kastos atstovus. Per archeologinius tyrinėjimus šventyklų archyvuose rastos atžymos apie žemdirbių iš dvasininkų skolon (iš anksto aptartomis sąlygomis) paimtus grūdus ir galvijus; taip miestuose-valstybėse pradėjo plėtotis raštija, procentinė skaičiuotė – būsimojo kapitalistinio ūkininkavimo pagrindai.
Kokybiškai naujas, brandesnis miestų-valstybių evoliucijos etapas buvo antikos miestų – senovės Graikijos polių – susidarymas. Ideologiškai jų politinė santvarka buvo pagrįsta Platono ir Aristotelio raštuose. Poliai pradėjo kurtis 8–6 a. pr. Kr. plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, amatams atsiskiriant nuo žemės ūkio, didėjant skirtumams tarp amatininkų, prekybininkų ir paveldimos gimininės diduomenės. Senovės Graikijoje sukurti miestai-valstybės buvo demokratiniai vergoviniai (vergija laikyta natūraliu reiškiniu) ir tobulesni už despotines Rytų valstybes. Jų pilietis buvo laisvas miestietis, nevaržomas iniciatyvą slopinančios despoto valdžios. Polių suklestėjimo prielaida – Graikijoje nesusikūrė centralizuota valstybė. Polių teritorijos buvo nedidelės, juose gyveno nedaug žmonių. Nevaržoma valstybinių dogmų asmenybė čia galėjo laisviau tobulėti, suklestėjo demokratinės idėjos, filosofinė mintis, literatūra ir menas. Išsiugdę valstybiškumo jausmą, prieraišumą gimtajam miestui laisvi Graikijos miestų-valstybių piliečiai aktyviai dalyvavo valdant savo miestą, neleido plėstis biurokratijai (žodis politika reiškė rūpinimąsi polio reikalais). Graikų miestai-valstybės buvo agrarinio pobūdžio: dauguma polio gyventojų vertėsi žemdirbyste – žemės ūkio darbą laisvi Graikijos piliečiai laikė garbingu verslu.
Naujas miestų-valstybių raidos etapas – 10–13 a. Šiaurės ir Vidurio Italijos politiškai savarankiški miestai-respublikos: Ancona, Florencija, Genuja, Milanas, Venecija. 13–15 a. į miestus-valstybes buvo panašūs ir daugelis Šventosios Romos imperijos vokiškųjų miestų.
902