miestelnai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų sluoksnis, miestelių gyventojai.
Miestelėnų socialinės padėties požymiai išryškėjo 15 a. pabaigoje, kai miestelius turgaus ir prekymečių privilegijomis pradėta išskirti kaip pavienius administracinius ir prievolių vienetus; po 16 a. vidurio Valakų reformos jie sudarė atskirą apmokestinamų gyvenviečių kategoriją.
Miestelėnai neturėjo žemės nuosavybės teisės, už miestelių gyvenamuosius sklypus ir naudojamus valakus mokėjo činšą, t. p. gėralų ir turgaus mokesčius, atliko pastotės ir dalį kitų valstietiškų prievolių. Miestelėnai buvo asmeniškai laisvi, turėjo išeivystės teisę, bet jų asmens ir ribotos turtinės padėties neapibrėžė teisinės garantijos. Vaitų administruojami miestelėnai turėjo tam tikrų bendruomeninės savitvarkos bruožų, bet nesinaudojo savivalda; dėl to formaliai skyrėsi nuo Magdeburgo teisę turinčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų gyventojų, neturėjo luomo požymių.
Dėl agrarinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelių pobūdžio miestelėnai daugiausia vertėsi žemės ūkiu, rečiau, dažniausiai tik papildomai, – amatais ir vietine prekyba. Iš pastarųjų dviejų ūkinės veiklos sričių pamažu juos išstūmė žydai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesteliuose jų daugėjo nuo 17 a. vidurio).
Miestelėnų pagausėjo 1776, kai dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magdeburginių miestų pagal teisinę padėtį ir mokesčius buvo prilyginti miesteliams. 18 a. pabaigoje miestelėnai sudarė apie 12 % visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų. 19 a. dalis jų įsiliejo į Rusijos miestiečių luomą.
2169