miestiečiai

miestiẽčiai, miestelnai, feodalinės visuomenės luomas.

Sudarė laisvieji miestų gyventojai, paklūstantys viduriniais amžiais susiklosčiusiems miestų įstatymams. Kai kuriose Europos šalyse miesto gyventojai atskiro luomo nesudarė, pvz. Prancūzijoje vadinamajam trečiajam luomui formaliai priklausė visi gyventojai nebajorai ir nedvasininkai.

Europoje miestiečių luomas susiklostė 13 amžiuje, kai atsirado daug miestų, kurių gyventojai išsikovojo savivaldos ir kitas atskiras teises, jų atstovai galėjo dalyvauti bendravalstybiniuose susirinkimuose.

Įstatymai, reglamentuojantys teisę būti luomo nariu atskirose šalyse įvairavo, bet dažniausiai asmuo galėjo tapti miestiečiu pagal nustatytą tvarką mieste įsigijęs būstą. Kartais reikalauta įrodyti, kad yra kilęs iš legalios santuokos, prisiekti, kad laikysis miesto valdžios nustatytos tvarkos. Dažnai miestiečiai buvo surašomi į vadinamąsias miestiečių knygas (lot. album civile). Tai būdavo naudinga, pvz., suteikdavo ūkinės veiklos teisę, teisę rinkti miesto valdžią, vienytis į bendrijas.

Daugiausia miestiečiais buvo pirkliai ir amatininkai. Jie telkėsi į gildijas ir cechus. Luomo nariais dažniausia negalėjo būti nekrikščionys, kitataučiai. Jie gyveno pagal kitus įstatymus. Prie miestiečių nebuvo priskiriama ir miesto varguomenė (plebsas), kuri iš tikrųjų buvo beteisė.

Valstybės mastu miestiečių padėtis buvo labai įvairi: pvz., Italijoje miestiečių luomo formaliai nebuvo, miestai faktiškai buvo jų kontroliuojamos teritorijos aukščiausioji valdžia, miestiečiai teisiškai buvo lygūs. Prancūzijoje miestiečiai buvo priklausomi nuo karaliaus ar stipresnio didiko, Vokietijoje, Nyderlanduose dauguma miestų faktiškai tvarkėsi savarankiškai. Miestiečių luomas niekada nebuvo vienalytis, išsiskirdavo miestą valdančios giminės – patricijai. Nuo 18 a. pabaigos luomines privilegijas pradėta naikinti, išnyko ir miestiečių luomas.

2271

Lietuvoje

Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų skirtingos teisinės sandaros, pavaldumo ir jų gyventojų padėties šis sluoksnis teisiniu požiūriu buvo nevienalytis, o miestiečių terminas – daugiaprasmis. Dažniausia taip vadinami savavaldžių, t. y. Magdeburgo arba Kulmo teisę turėjusių miestų nuolatiniai gyventojai.

Visateisiais miestiečiais galėjo tapti ne visi nuolatiniai savavaldžio miesto gyventojai, bet tik tie, kurie atitiko tam tikras sąlygas. Visateisiai savavaldžio miesto gyventojai vadinami miestiečiais arba miesto piliečiais (lot. cives, lenk. mieszczaństwo arba obywatele), o savivaldos privilegija negalėję naudotis asmenys – tiesiog miesto gyventojais, arba miestėnais (lot. incolae, lenk. mieszkańcy). Nesavavaldžių miestų gyventojai paprastai vadinami nesavavaldžių miestų miestiečiais.

Skyrėsi miestiečių (miesto piliečių) ir kitų miesto gyventojų teisės, miestui ir valdovui turimos pareigos. Pagal Magdeburgo teisę, miestiečiai buvo atskira ir palyginti uždara bendruomenė. Dėl išskirtinės teisinės padėties visuomenėje jie sudarė atskirą luomą, mažiau privilegijuotą negu bajorai; pvz., miestiečiai negalėjo dalyvauti valstybės politiniame gyvenime, nebuvo laikomi valstybės piliečiais.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis luomas susiklostė 14 a. pabaigoje–15 amžiuje. Čia įsitvirtinusi Magdeburgo teisė kitose Europos šalyse jau buvo nusistovėjusi, todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečių teisinę išskirtinybę apibrėžiančių įstatymų (veikė tik mokesčių) nereikėjo, pakako įstatymų paskiriems miestams. Miestiečių luominį atskirumą pripažino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijos, ir užsienio šalys. Miestiečiai buvo pavaldūs didiesiems kunigaikščiams arba feodalams. Pastarieji varžė miestiečių turimą žemės nuosavybės teisę.

Miestiečiai privalėjo mokėti mokesčius (miestui ir valstybei arba feodalui), turėti nuosavą ginklą (miestą ginti turėjo ir jų pačių kariniai daliniai, t. p. miestiečiai patys ėjo policinę tarnybą), tam tikrą profesinį išsilavinimą, būti laisvas gimęs iš teisėtos santuokos, turėti pažymą apie deramą elgesį ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Buvęs nelaisvasis privalėjo turėti laisvės suteikimo raštą (lot. manumissio, lenk. uwolnienie z poddaństwa). Nelaisvasis (pvz., bėglys baudžiauninkas) laisvę galėdavo teisėtai įgyti išgyvenęs mieste nesučiuptas 6 (vėliau – 11) metų. Atitinkantis šiuos reikalavimus ir galintis sumokėti mokestį už miesto teisės priėmimą asmuo privalėdavo prisiekti ištikimybę miesto ir šalies valdžiai (Magdeburgo teisės subjektai miestiečiai paprastai būdavo krikščionys). Tik prisiekusiam miestiečiui savavaldžiame mieste leista verstis amatu (ypač cechiniu). Su didelę įtaką miesto valdymui turinčiais pirkliais varžėsi ir laisvųjų profesijų miestiečiai (teisininkai, medikai, menininkai).

Miestiečiai priklausė miesto suolininkų teismų jurisdikcijai, jų tarpusavio santykius tvarkė vaitas ir miesto savivaldos institucija – magistratas. Miesto aukščiausiosios valdžios atstovams būdavo suteikiamos ir bajorystės privilegijos, bet paprastas miestietis tapti bajoru negalėjo. Bajoras galėdavo tapti miestiečiu (tapdavo nedaugelis), bet prarasdavo bajorystę.

Ketverių metų seimo (1788–92) įstatymais (1791 04 18 miestų įstatymas leido miestiečiams siųsti atstovus į seimą, gauti valstybinę tarnybą, tapti aukštesniaisiais dvasininkais, karininkais, pereiti į bajorų luomą ir kita), bandyta suvienodinti miestiečių ir bajorų politines teises, iš dalies sulieti šiuos luomus. 1789 įvyko visuotinis Abiejų Tautų Respublikos miestiečių suvažiavimas. Vėlesni politiniai įvykiai – 1792 Targowicos konfederacija, tuo metu Rusijos imperijos įvykdyta okupacija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aneksija (1795) – šios pertvarkos neleido įgyvendinti.

1795 prie Rusijos imperijos prijungtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse miestiečių luomas buvo teisiškai panaikintas. Vykdydama miestiečių luomo mažinimo politiką, Rusija naikino jam Ketverių metų seimo suteiktas teises. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose, vėliau ir kituose apskričių miestuose gyvenantys miestiečiai buvo įtraukti į Rusijos miestiečių ir pirklių luomą, bet jie save tapatino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečių luomu. 19 a. pirmoje pusėje teisinėmis priemonėmis siekė apginti ir išsaugoti savo teises. Prie to prisidėjo ir miestiečių veikla luominės savivaldos institucijose. Vilniuje, Kaune ir Gardine veikė magistratai (vėliau buvo pertvarkyti į miesto dūmas), mažesniuose miestuose – rotušės. Šios institucijos, Rusijos valdžios akylai prižiūrimos ir kontroliuojamos, atliko ribotos ūkinės veiklos tvarkytojo ir luominio teismo funkcijas.

Miestiečių luomas nebuvo vientisas teisiniu, etniniu, konfesiniu, t. p. ekonominio ir socialinio statuso požiūriu. Pagal Rusijos imperijos teisę, miestiečiai buvo skirstomi į nekilnojamojo turto savininkus ir cechų amatininkus. Sumokėję mokesčius pirmieji galėjo pereiti į pirklių luomą. Cechams priklausantys amatininkai turėjo korporacines organizacijas, kurios reguliavo jų veiklą ir gynė teises. 19 a. viduryje į miestiečių luomą buvo įtraukta žydų etninė konfesinė grupė; šis luomas padidėjo daugiau kaip 4,5 karto, bet iki jo panaikinimo 1904 išliko įvairialypis, suskaidytas į uždarus etninius ir socialinius institutus.

Miestiečių luominė organizacija 19 a. antroje pusėje stabdė socialinį ir ekonominį visuomenės modernėjimą, t. p. konservavo etninius, kultūrinius santykius.

669

2230