miẽsto ceñtras, miesto gyventojų didžiausio socialinio aktyvumo židinys; urbanistinis darinys, kuriame vyrauja visuomeninės paskirties objektai – valdymo, prekybos, paslaugų, kultūros, pramogų. Būdinga tankus gatvių tinklas, didelis pastatų aukštingumas ir jų tankumas, išplėtota inžinerinės technikos įranga, dideli transporto, vadinamieji dienos gyventojų srautai, t. p. didelė žemės kaina. Miesto centre sutelkti reprezentatyviausi architektūros ir skulptūros kūriniai, apie 50 % teritorijos užima atviros erdvės – aikštės, gatvės, skverai, bulvarai ir kita. Miesto centrai būna daugiafunkciai ir vienos funkcijos (su viena vyraujančia veiklos sritimi – kultūros, mokslo, prekybos). Senų ir didelių miestų centrai kartais sudaro daugiacentrę sistemą, į kurią įeina ir istorinis senamiestis. Dideliuose ir didžiausiuose miestuose dažniausia susiklosto visuomeninių centrų sistema, kurią sudaro miesto centras, miesto dalių, gyvenamųjų rajonų ir kompleksų, mikrorajonų, t. p. gamybinių ir rekreacinių zonų centrai. Daugelyje miesto centrų stengiamasi apriboti transporto eismą, esant galimybei (dažniausiai spindulinio plano miestuose) įrengti žiedines magistrales, pėsčiųjų zonas. Transporto stovėjimo aikštelės dažniausiai įrengiamos daugiaaukštės arba po žeme. Miesto centre statoma ir gyvenamųjų namų, kad jis funkcionuotų visą parą.
Antikinio miesto centras – miesto pagrindinė aikštė, kuri ilgainiui tapo miestų politinio, visuomeninio gyvenimo, t. p. religiniu, prekybos centru (agora, forumas) – buvo šventyklų, stojų, visuomeninių pastatų, būdavo švenčiamos religinės šventės, vykdavo politiniai susirinkimai, turgūs. Viduriniais amžiais prekybos aikštė, katedra ir didiko pilis formavo to meto miesto centrą. Naujausiais laikais miesto centro funkcijos išsiplėtė, atsirado naujo tipo pastatų: bankų, biurų, padaugėjo prekybos pastatų, kultūros įstaigų.
902