miẽsto klmatas, didelio miesto vietinio klimato atmaina. Susidaro dėl paklotinio paviršiaus ypatumų (didelio spalvinio kontrastingumo, skirtingo albedo, vertikalių ir įvairaus polinkio paviršių gausos), jų poveikio oro tėkmėms, spinduliuotės, šilumos ir drėgmės balansams ir dėl didelio oro užterštumo, antropogeninės šilumos išsiskyrimo į aplinką. Dėl šių priežasčių mieste susidaro urbanizuotas atmosferos paribio sluoksnis, kurio mikroklimatinės ir mezoklimatinės savybės kitokios nei užmiestyje.
Mieste vyrauja asfalto ir betono dangos, todėl kritulių vanduo nuteka, mažiau šilumos sunaudojama garavimui, daugiau – atmosferai šildyti. Mieste susidaro šilumos sala; pvz., milijoną gyventojų turinčiame mieste metų vidutinė temperatūra 1–2 °C aukštesnė negu užmiestyje. Ryškiausia šilumos sala būna, kai giedra ir nėra vėjo, tuoj po saulėlydžio ir naktį; tada oro temperatūra gali būti 5–6 °C aukštesnė nei užmiestyje. Kai vėjo greitis daugiau kaip 10 m/s, šilumos sala išnyksta. Mieste vėjo vidutinis greitis 10–20 % mažesnis nei atviroje vietovėje, būdingi vietiniai vėjo greičio sustiprėjimai (tunelio efektai, konvergencija pastatų kraštuose); vietinių vėjų kryptis gali skirtis nuo makrosrauto 180°. Aukšti statiniai sukuria dideles šešėlio zonas.
Dėl aukštesnės temperatūros ir mažesnio garavimo santykinis oro drėgnis mieste mažesnis negu užmiestyje, retesni rūkai, mažesnis jų vandeningumas. Dėl teršalų dažnesnė rūkana, iki 20 % sumažėja Saulės spinduliuotės prietaka, padaugėja atspindėtosios ir išsklaidytosios spinduliuotės. Miesto centre lietaus iškrinta mažiau nei pavėjiniuose ir priešvėjiniuose priemiesčiuose, sniego danga 20–50 % plonesnė, išsilaiko 2–3 savaitėmis trumpiau. Perkūnijos pasikartoja virš miesto 1,2–2,0 karto mažiau negu užmiestyje.
Miesto mikroklimato ypatumai priklauso nuo užstatymo tankio ir aukščio, gatvių pločio ir orientacijos, želdynų ir pramonės objektų išdėstymo, reljefo.
1163