miẽsto tpo gyvénvietė, gyvenviečių sistemos elementas su savitomis kiekybinėmis ir kokybinėmis savybėmis: miesto pobūdžio teritorijos užstatymu ir siaura gyventojų veiklos specializacija (dažniausiai vienos įmonės aptarnavimas). Tokių gyvenviečių, susijusių su industrine arba gavybine ūkine veikla, daug buvo Sovietų Sąjungoje.
Lietuvoje miesto tipo gyvenvietės buvo kuriamos po Antrojo pasaulinio karo greta durpynų, elektrinių, didelių pramonės įmonių; tokį statusą turėjo ir kai kurios kurortinės vietovės. Miesto tipo gyvenvietės buvo įteisinamos pagal gyventojų skaičių, butų ūkį, gyventojų užimtumo pobūdį, kurortinės vietovės – pagal gyventojų ir poilsiautojų skaičiaus santykį. Po kelių teritorijos administacinio skirstymo ir gyvenviečių statuso reformų 1962 Lietuvoje buvo 29 miesto tipo gyvenvietės. Jų plėtrą lėmė sparti krašto industrializacija. Dauguma miesto tipo gyvenviečių neturėjo reikšmingų administracinių funkcijų, aptarnavo vyraujančias įmones ir vietos gyventojus. Vyko miesto tipo gyvenviečių statuso diferenciacija: vienos jų virto miestais (Birštonas, Gargždai, Naujoji Akmenė), kitos – kaimais (Antalieptė, Linksmakalnis). Kai kurios miesto tipo gyvenvietės (Palemonas, Giruliai) buvo prijungtos prie gretimų miestų arba sujungtos (Kuršių nerijos gyvenvietės). Atsirado ir naujų miesto tipo gyvenviečių (Sniečkus, dabartinis Visaginas).
20 amžiaus 9 dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje buvo 22 miesto tipo gyvenvietės. Jose gyveno mažiau kaip 4 % miesto gyventojų. 1994 įsigaliojus Lietuvos Respublikos Teritorijos vienetų ir jų ribų įstatymui, kuris apibrėžė ir gyvenviečių statusą, dauguma miesto tipo gyvenviečių gavo miesto statusą, kai kurios (pvz., Turmantas, Tyruliai, Žemaičių Naumiestis) vėliau jo atsisakė, kitos (pvz., Balbieriškis) virto kaimo gyvenvietėmis (miesteliais).
1324