miẽsto kis, ūkis, kuris apima miesto, miestelio ar miesto tipo gyvenvietės teritorijos žemę, gyvenamąjį fondą, bendrai naudojamus statinius, įrenginius ir pastatus bei juos prižiūrinčias ir eksploatuojančias įmones, miesto gyventojų buitines, socialines ir kultūrines reikmes, mieste esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų poreikius tenkinančių įmonių, įstaigų ir organizacijų kompleksą. Miesto gyventojai ir mieste esančios įmonės, įstaigos ir organizacijos bendrai naudojasi gatvėmis, aikštėmis, tiltais, pervažomis, perėjomis, inžineriniais apsaugos statiniais, paplūdimiais, maudyklomis, gamtinių dujų, elektros tiekimo, išorinio apšvietimo, vandentiekio, buitinės ir lietaus kanalizacijos, šiluminiais tinklais ir įrenginiais, katilinėmis, miesto transporto linijomis, keltuvais (funikulieriais), ryšių linijų tinklais, želdiniais, sodais, skverais, parkais, paminklais, fontanais, stacionariais reklamos ir kitais mažosios architektūros statiniais, viešaisiais tualetais, sąvartynais, sporto įrenginiais, kapinėmis ir kita. Įvairias paslaugas miesto gyventojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms teikia miesto sanitarinio valymo, prekybos, ryšių, viešojo maitinimo įmonės, vaikų lopšeliai ir darželiai, vaistinės, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros įstaigos, sanitarijos, beglobių gyvūnų, graužikų ir vabzdžių naikinimo stotys, gaisrinės, sporto ir pramogų organizacijos, interneto, kompiuterinių žaidimų, azartinių lošimų salonai, lažybų punktai, drabužių, avalynės, laikrodžių, asmeninių namų ūkio reikmenų, kompiuterių, ryšių ir transporto priemonių taisyklos ir jų nuomos įmonės, siuvyklos, fotografijos, dauginimo ir vertimo paslaugas teikiančios įmonės, skalbyklos, drabužių valyklos, dažyklos, pirtys, optikos, ortopedijos, grožio, masažo ir fizinės kultūros salonai, soliariumai, kirpyklos, viešosios tvarkos ir visuomenės bei vartotojų teisių apsaugos, ritualinių paslaugų ir kitos organizacijos, taip pat miesto savivaldybės administracija.
LIETUVOJE 13–15 a. miesto ūkį valdė vaitas, 15–19 a. – magistratas, 16–19 a. pradžioje šalia magistrato valdomos miesto ir jo ūkio dalies kitą miesto dalį tvarkė feodaliniai žemvaldžiai: didžiojo kunigaikščio pilininkas, didikai, vyskupas, kapitula, klebonai, stačiatikių metropolitas, vienuolynai ir žydų bendruomenės. Nuo 1851 miesto ūkį tvarkė miestų savivaldybės, 1919–40 – miestų ir apskričių savivaldybės – miesto taryba ir jos skirta valdyba (jai vadovavo burmistras), nedideliuose apskričių centruose – apskrities taryba ir valdyba, vadovaujama apskrities viršininko, valsčių miesteliuose – valsčiaus taryba ir valdyba, vadovaujama viršaičio, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ir Vokietijos okupuotame Klaipėdos krašte – miestų tarybos ir jų skiriamos administracijos. SSRS okupacijos metais Lietuvoje miesto ūkis buvo nacionalizuotas (išskyrus dalį vieno buto gyvenamųjų namų). Jį valdė miesto (Vilniuje ir Kaune – dar ir miesto rajonų) komunistų partijos komitetų skiriamos (formaliai renkamos) darbo žmonių deputatų tarybos ir jų vykdomieji komitetai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miestus ir jų ūkį valdo miesto savivaldybės taryba, jos renkamas meras ir savivaldybės administracija. Dauguma miesto ūkio įmonių privatizuotos, kitos veikia kaip savivaldybių įmonės.
2846